Nuodingi ar valgomi? Biologai įspėja apie pavojingą grybautojų klaidą – ją gali padaryti net patyrę

Spalio miškuose dar galima rasti nemažai grybų, todėl savaitgaliais į miškus traukia ir patyrę grybautojai, ir tie, kurie grybauti pradėjo visai neseniai. Vieni ieško baravykų, kiti džiaugiasi voveraitėmis, raudonviršiais ar ūmėdėmis. Tačiau kartais po medžiu aptiktas gražus, sveikas grybas sukelia abejonių. Kepurėlė atrodo pažįstama, spalva lyg ir tinkama, tik kotelis kažkoks kitoks. Būtent tokiose situacijose priimtas sprendimas gali turėti labai rimtų pasekmių.

Lietuvoje auga ne tik daugybė valgomųjų grybų, bet ir rūšys, kurių nuodai gali negrįžtamai pažeisti žmogaus kepenis ar kitus organus. Pavojingiausia tai, kad kai kurie nuodingi grybai iš pirmo žvilgsnio primena įprastus valgomuosius, o apsinuodijimo požymiai kartais atsiranda tik kitą dieną. Dėl šios priežasties biologai ir toksikologai ragina nepasitikėti vien kepurėlės spalva, kvapu ar senais liaudiškais grybų tikrinimo būdais.

Nors patyrę grybautojai dažnai sako atskiriantys grybus iš pirmo žvilgsnio, net ir jiems verta prisiminti vieną taisyklę: jeigu dėl grybo rūšies kyla bent menkiausia abejonė, jo į krepšį dėti nereikia. Ir tai nėra perdėtas atsargumas, nes kai kuriais atvejais pavojingam apsinuodijimui gali pakakti vos vieno grybo.

Gražus grybas dar nereiškia, kad jis valgomas: pavojingiausia klaida slypi išvaizdoje

Daugelis nuo vaikystės prisimena raudoną musmirę su baltomis dėmelėmis. Dėl tokio įvaizdžio kartais susidaro klaidingas įspūdis, kad nuodingą grybą lengva atpažinti. Tačiau vieni pavojingiausių Lietuvos miškuose augančių grybų gali atrodyti visai nekaltai. Jų kepurėlės nebūtinai būna ryškių spalvų, o kai kurios rūšys primena grybus, kuriuos žmonės įpratę rinkti maistui.

Ypač pavojinga žalsvoji musmirė. Ją nepatyrę grybautojai gali supainioti su kai kuriomis žalsvos spalvos ūmėdėmis. Abu grybai gali turėti panašaus atspalvio kepurėles, o po jomis matomi lakšteliai. Tačiau žalsvoji musmirė yra mirtinai nuodinga, todėl toks supainiojimas gali baigtis tragedija.

Vienas svarbių žalsvosios musmirės požymių yra kotelio pagrinde esanti išnara, primenanti maišelį ar apvalkalą. Ant kotelio taip pat gali būti rinkis, dažnai vadinamas sijonėliu. Tačiau šie požymiai ne visada lengvai pastebimi. Dalis kotelio pagrindo gali būti pasislėpusi žemėje, o kai kurios grybo dalys – pažeistos arba sunykusios. Todėl vien tai, kad nepastebėjote rinkio ar išnaros, dar nereiškia, jog radinys saugus.

Būtent dėl to specialistai pataria nebandyti atpažinti nepažįstamo grybo pagal vieną detalę. Reikia įvertinti visą jo sandarą, augimo vietą ir kitus rūšiai būdingus požymius. Jeigu šių žinių trūksta, saugiausias sprendimas – grybą palikti miške.

Nei kvapas, nei skonis neparodys, ar grybas nuodingas

Apie grybų atpažinimą vis dar sklando daugybė senų įsitikinimų. Vieni tikina, kad nuodingi grybai būtinai turi nemalonų kvapą, kiti mano, kad juos galima atskirti paragavus mažą gabalėlį. Pasitaiko ir įsitikinimų, jog jeigu grybą graužia sraigės ar vabzdžiai, jis turėtų būti tinkamas žmonėms. Tačiau nė vienas iš šių būdų nėra patikimas.

Kai kurių mirtinai nuodingų grybų kvapas ir skonis gali būti visai neįtartini. Be to, gyvūnų bei vabzdžių organizmai į tam tikras medžiagas reaguoja kitaip nei žmonių, todėl jų palikti pažeidimai nieko nepasako apie grybo saugumą žmogui. Nežinomo grybo ragauti negalima net tuomet, kai norisi tik įsitikinti, ar jis kartus.

Klaidingas ir įsitikinimas, kad ilgai verdant, kepant ar džiovinant nuodingas grybas tampa nepavojingas. Žalsvojoje musmirėje esantys amatoksinai yra atsparūs įprastiems maisto ruošimo būdams. Jie nesuyra vien todėl, kad grybas buvo išvirtas, iškeptas ar išdžiovintas. Taigi net kelis kartus apvirtas pavojingas grybas gali išlikti mirtinai nuodingas.

Šiandien grybautojams padeda ir išmaniosios programėlės, bandančios nustatyti grybo rūšį pagal nuotrauką. Jos gali būti naudingos mokantis pažinti miško grybus, tačiau jų pateikiami atsakymai nėra pakankamas pagrindas nuspręsti, ar radinį galima valgyti. Programėlė gali supainioti panašias rūšis, ypač jeigu nuotraukoje nematyti kotelio pagrindo, kepurėlės apačios ar kitų svarbių detalių. Todėl sprendimo valgyti nepažįstamą grybą nereikėtų priimti remiantis vien dirbtinio intelekto pateiktu pavadinimu.

Net ir valgomieji grybai gali sukelti apsinuodijimą – štai ką svarbu padaryti parsinešus krepšį

Pavojus ne visada slypi vien nuodingose rūšyse. Net gerai pažįstami valgomieji grybai gali sukelti sveikatos problemų, jeigu jie seni, pradėję gesti arba buvo netinkamai laikomi. Ypač reikėtų vengti ištižusių, gleivėtų, stipriai sukirmijusių ar neįprastą kvapą skleidžiančių grybų. Nors miške tokį radinį kartais gaila palikti, parsinešti jį namo vien dėl didelės kepurėlės tikrai neverta.

Svarbu ir tai, į ką grybai renkami. Pintinė ar kitas orui laidus indas dažniausiai yra geresnis pasirinkimas nei sandariai užrištas plastikinis maišelis. Pastarajame grybai gali susispausti, greičiau sušilti ir pradėti gesti. Parsinešus derlių namo, nereikėtų jo palikti per naktį šiltoje virtuvėje ar automobilio bagažinėje. Grybus geriausia kuo greičiau išrūšiuoti, nuvalyti ir tinkamai paruošti, atsižvelgiant į konkrečią rūšį.

Jeigu valant tarp surinktų grybų aptinkamas nepažįstamas egzempliorius, jo nereikėtų tiesiog išvirti kartu su kitais. Jei negalite patikimai nustatyti jo rūšies ir yra tikimybė, kad jis susimaišė su maistui skirtais grybais, saugiau tokio rinkinio nevartoti. Ypač atsargiai reikia elgtis su mažais ir jaunais grybais, kurių rūšiai būdingi požymiai dar gali būti neišryškėję.

Biologai taip pat primena, kad grybai yra svarbi miško ekosistemos dalis. Todėl nepažįstamų ar nuodingų grybų nereikėtų spardyti, trypti ar kitaip naikinti. Jie reikalingi miško organizmams, o kai kurie padeda medžiams pasisavinti vandenį ir maisto medžiagas. Jeigu grybas netinka jūsų krepšiui, geriausia jį paprasčiausiai palikti augti.

Pavojingiausi apsinuodijimo požymiai gali pasirodyti tik kitą dieną

Vienas klastingiausių apsinuodijimo nuodingais grybais požymių yra tai, kad žmogus iš pradžių gali jaustis visiškai gerai. Pavalgo grybų, praleidžia ramų vakarą, nueina miegoti ir net neįtaria, kad organizme jau vyksta pavojingi procesai. Kai kurių nuodingų grybų sukelti negalavimai gali prasidėti tik po 6–48 valandų. Tuomet pasireiškia stiprūs pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas ir gausus vandeningas viduriavimas.

Apsinuodijus amatoksinų turinčiais grybais, savijauta po pirmųjų simptomų kartais laikinai pagerėja. Tačiau toks pagerėjimas gali būti apgaulingas, nes tuo metu kepenų pažeidimas gali toliau progresuoti. Dėl šios priežasties negalima laukti, kol simptomai savaime praeis, ar tikėtis, kad padės naminės priemonės.

Jeigu po grybų valgymo atsirado įtartinų simptomų arba sužinojote, kad galėjote suvalgyti nuodingą grybą, reikia nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos. Sunkios būklės ar įtariamo pavojingo apsinuodijimo atveju skambinkite 112. Nevertėtų savarankiškai sukelti vėmimo, vartoti atsitiktinių vaistų ar bandyti gydytis alkoholiu. Jei įmanoma, išsaugokite patiekalo likučius arba informaciją apie surinktus grybus – tai gali padėti medikams nustatyti apsinuodijimo priežastį.

Lietuvos toksikologai kasmet sulaukia daugybės skambučių dėl galimų apsinuodijimų grybais. Ir nors ne kiekvienas toks atvejis baigiasi sunkiais sveikatos sutrikimais, net menkiausios abejonės dėl suvalgyto grybo neturėtų būti ignoruojamos.

Grybavimas gali būti puikus būdas praleisti laiką gamtoje, o namo parsineštas baravykų ar voveraičių krepšys – tikras rudens džiaugsmas. Tačiau miške nėra jokios priežasties rizikuoti sveikata dėl dar vieno grybo. Jeigu negalite užtikrintai pasakyti, kokią rūšį radote, geriausia jos neimti. Patyręs grybautojas nuo pradedančiojo skiriasi ne tuo, kad surenka viską, kas panašu į valgomą grybą, o tuo, kad žino, kada geriau grįžti namo su mažesniu krepšiu.