Vintažiniai indai šiandien išgyvena tikrą sugrįžimą. Rankomis dekoruotos lėkštės, seni puodeliai su auksiniais kraštais ar subtiliais raštais atrodo jaukiai, kelia nostalgiją ir dažnai tampa stalo puošmena. Daugelis juos randa sendaikčių turguose, dėvėtų daiktų parduotuvėse ar paveldi iš artimųjų.
Tačiau tai, kas atrodo gražu ir romantiška, gali kelti realų pavojų sveikatai. Specialistai įspėja, kad daugelis senų indų nėra saugūs naudoti maistui, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkingi ir nepažeisti.
Didžiausia problema slypi glazūroje
Senesnių laikų lėkštės ir puodeliai dažnai buvo dengiami glazūra, kurioje naudotas švinas. Anksčiau jis buvo vertinamas dėl to, kad sustiprindavo spalvas, suteikdavo blizgesio ir padarydavo indus vizualiai patrauklesnius. Tuo metu apie ilgalaikį poveikį sveikatai buvo žinoma gerokai mažiau.
Svarbu suprasti, kad švinas nėra pačioje keramikos ar porceliano masėje, o būtent paviršiaus sluoksnyje. Laikui bėgant, ypač jei indai turi mikroįtrūkimų, glazūra dėvisi, o švinas gali patekti tiesiai į maistą.
Pavojus didėja tam tikromis sąlygomis
Didžiausia rizika kyla tada, kai vintažiniuose induose laikomas arba patiekiamas karštas, rūgštus ar sūrus maistas. Tokie produktai skatina cheminių medžiagų išsiskyrimą iš glazūros. Net arbata, kava, sriuba ar citrusiniai vaisiai gali tapti veiksniu, kuris „ištraukia“ šviną į maistą.
Dar didesnė rizika atsiranda tada, kai indai yra pažeisti, nuskilę ar matomai nusidėvėję, net jei defektai atrodo nedideli.
Ilgalaikis poveikis – pavojingiausias
Švino poveikis organizmui yra klastingas tuo, kad jis kaupiasi palaipsniui. Tai nėra greitas apsinuodijimas, kurį būtų lengva atpažinti. Ilgainiui švinas gali paveikti centrinę nervų sistemą, inkstus, kraujotaką, o ypač pavojingas vaikams ir nėščioms moterims.
Būtent todėl specialistai pabrėžia, kad net retkarčiais naudojami seni indai gali tapti rizikos šaltiniu, jei tai tęsiasi metų metus.
Didžiausią riziką kelia nežinomos kilmės indai
Ypač atsargiems reikėtų būti su indais, kurių kilmės ir paskirties negalite patvirtinti. Tai dažnai būna suvenyriniai indai iš kelionių, sendaikčių turgų radiniai, paveldėti puodeliai ar lėkštės be jokių ženklinimų, taip pat dekoratyviniai indai, kurie niekada nebuvo skirti sąlyčiui su maistu.
Svarbu prisiminti, kad gražus vaizdas nereiškia, jog indas buvo sukurtas kasdieniam naudojimui.
Kodėl greitieji testai ne visada gelbsti
Internete siūlomi namų testai, skirti švinui aptikti, dažnai sukuria klaidingą saugumo jausmą. Daugelis jų reaguoja tik į paviršinį, laisvą šviną arba aptinka tik labai dideles koncentracijas. Tai reiškia, kad indas gali būti pavojingas net tada, kai testas rodo „saugu“.
Vienintelis patikimas būdas įsitikinti saugumu yra laboratoriniai tyrimai, tačiau praktikoje tai daroma itin retai.
Ką daryti su vintažiniais indais
Specialistų nuomonė gana vieninga. Seni indai turėtų likti dekoratyviniais daiktais, o ne kasdienio maisto dalimi. Jie gali puošti lentynas, vitrinas ar stalus, tačiau neturėtų liestis su maistu ar gėrimais.
Tai leidžia mėgautis jų estetika ir istorija neaukojant sveikatos, kuri, priešingai nei sendaiktis, neturi atsarginės kopijos.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
