Virginijus – žmogus, kuris visą gyvenimą praleido Lietuvoje, dirbdamas staliaus darbą. Jis buvo vienas iš tų, kurių rankos sugeba paversti paprastą medieną tikru meno kūriniu. Tačiau po trisdešimties metų kasdienio darbo ir rutinos, jis pajuto, kad jam reikia pokyčių. Nepaisant patogumo ir stabilumo, Virginijus suprato, kad gyvenimas yra per trumpas, kad jį praleistum tik darbe ir pažįstamuose namuose. Todėl jis ryžosi dideliam žingsniui – išvykti į Italiją, siekti naujų galimybių ir patirti gyvenimą kitaip.
Virginijaus istorija:
Mano gyvenimas Lietuvoje
Kai žiūriu atgal į savo gyvenimą Lietuvoje, matau tris dešimtmečius, praleistus tarp lentų, pjūklų ir dailidės staklių. Mano rankos žino kiekvieną medienos tekstūrą, kiekvieną įbrėžimą, kiekvieną mazgelį. Jau nuo vaikystės žinojau, kad mediena bus mano pasaulis. Mano tėvas buvo stalius, jo tėvas buvo stalius – galbūt tai ir buvo lemta.
Būdavo dienų, kai, užsiimdamas darbais, pamiršdavau laiką, kartais net valgį. Medis man buvo tarsi gyvas draugas, kuris atsiliepia į kiekvieną prisilietimą. Tačiau, kaip ir viskas gyvenime, rutina pradėjo jaustis sunki. Nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo ryto iki vakaro – tas pats garsas, tie patys įrankiai, tie patys žmonės. Miestelis, kuriame gyvenau, buvo mano namai nuo gimimo, bet tapo per siauras, per pažįstamas.
Pirmieji pokyčių ženklai
Vieną vakarą sėdėjau ant medinės suoliuko savo kieme ir žiūrėjau į saulėlydį. Atrodė, kad kažkas mano gyvenime nustojo judėti. Širdyje kirbėjo noras – ne tik pamatyti kitą pasaulio dalį, bet ir išbandyti save naujoje aplinkoje. Aš buvau pavargęs nuo saugios kasdienybės, norėjau jausti gyvenimą visomis spalvomis, net jei tai reikštų nepatogumą, iššūkius ar vienatvę.
Tada perskaičiau apie stalių poreikį Italijoje. Darbas skambėjo viliojančiai – galimybė dirbti su skirtingomis medžiagomis, naujomis technikomis, pažinti italų amatą. Ką aš žinojau apie Italiją? Tik makaronus, pizzą ir romantizuotus vaizdus iš filmų. Bet kažkas manyje sakė: „Tai tavo šansas.“
Pirmieji žingsniai Italijoje
Pradėti nieko nebijojau. Turėjau šiek tiek santaupų, patirties ir rankas, kurios žinojo savo darbą. Pirmoji savaitė Italijoje buvo tarsi iš naujo gimimo patirtis. Oro kvapas buvo kitoks, žmonių kalba skambėjo kaip muzika, o mediena, nors ir ta pati, turėjo kitą charakterį.
Pirmasis projektas buvo paprastas – sukurti spintelę vietinei šeimai. Nors buvo sudėtinga suprasti, ką tiksliai jie nori, kiekvienas smulkus pjūvis ir kiekviena detalė leido man pasijusti gyvam. Kai spintelė buvo baigta, šeimos veidai švytėjo. Aš supratau, kad mano darbas gali suvienyti žmones, net jei mūsų kultūros ir kalbos skiriasi.
Mokymasis ir prisitaikymas
Laikas Italijoje išmokė mane kantrybės ir prisitaikymo. Pirmosiomis savaitėmis buvo sunku – kita kalba, kita kultūra, netgi maistas buvo iššūkis. Kartais grįždavau vakare į nuomojamą kambarį pavargęs, galvodamas, ar tikrai pavyks. Bet kiekvieną kartą, kai paimdavau pjūklą į rankas, viskas tapdavo aišku. Darbas tapo mano kalba.
Susipažinau su kitais staliais – jaunais ir senais, italais ir emigrantais. Jie dalinosi patarimais, juokais, kartais kritika. Bet visa tai buvo mokymasis, augimas. Aš pradėjau jausti, kad mano gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi pamokos pasiruošimas tam, kas manęs laukė čia.
Nauja gyvenimo kryptis
Vieną dieną, dirbdamas senoje vilos renovacijoje, supratau, kad jaučiuosi laimingesnis nei bet kada. Kūnas pavargęs nuo darbo, rankos surakintos nuo įrankių, bet siela lengva. Kiekviena lenta, kurią tvarkingai įstatydavau į vietą, atrodė kaip mažas triumfas. Atsikėliau ryte ir norėjau daryti tą patį vėl ir vėl. Tai buvo gyvenimas, kurio aš ieškojau – pilnas iššūkių, bet prasmingas.
Gyvenimas Italijoje taip pat išmokė mane vienatvės meną. Nebuvo šeimos šalia, nebebuvo tų pažįstamų gatvių, kuriose vaikščiodavau. Bet tai nebuvo liūdesys – tai buvo laisvė atrasti save. Pradėjau rašyti dienoraštį, fotografuoti medienos detales, kurti miniatiūrinius modelius. Mano kūryba tapo tiltu tarp Lietuvos ir Italijos, tarp senų prisiminimų ir naujų patirčių.
Profesinis pripažinimas
Po kelių mėnesių pradėjau gauti pasiūlymus iš kitų klientų. Viena po kitos mažos užduotys virto didesniais projektais – durys, spintos, baldai restoranams. Mano vardas pradėjo skambėti vietinėje bendruomenėje, o aš supratau, kad mano darbas gali būti vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo jausmas, kurio niekada nejaučiau namuose.
Kartais pasiilgstu namų – tėvų namų, lietuviško rudens kvapo, draugų juoko. Bet Italija man davė tai, ko negalėjau rasti Lietuvoje: naują startą, galimybę augti, jausti gyvenimą kitaip. Ir kiekvieną kartą, kai baigiu projektą ir žiūriu į savo darbą, jaučiuosi taip, tarsi būčiau pagaliau atradęs savo vietą pasaulyje.
Išvada
Šiandien, sėdėdamas mažame Italijos miestelyje, žiūrėdamas į kalnus ir kvėpuodamas šviežiu oru, galiu pasakyti sau – tai buvo teisingas sprendimas. Mano gyvenimas nebesusiveda tik į darbą ar įprastą rutiną. Jis pilnas spalvų, žmonių, iššūkių ir laimės akimirkų. Ir kiekviena diena primena man, kad niekada nevėlu keisti savo kelią, net jei jis truko trisdešimt metų.
Už šį pasakojimą dėkojame Virginijui.
