Daugelis mano, kad valgomoji soda ir kepimo milteliai – tai tas pats ir juos galima naudoti kaip pakaitalus. Tačiau toks painiojimas gali sugadinti net patį paprasčiausią receptą. Jų skirtumas – ne tik sudėtyje, bet ir veikimo principuose.
Valgomoji soda – tai grynas natrio hidrokarbonatas (arba bikarbonatas), kuris pradeda veikti tik kontaktuodamas su rūgštimi arba esant aukštai temperatūrai. Jei tešloje nėra rūgščių ingredientų, soda nesukels reikiamos reakcijos, o vietoj purios tekstūros paliks nemalonų, muilą primenantį prieskonį.
Kepimo milteliai jau sudėtyje turi sodą, rūgštį ir krakmolą, todėl veikia be papildomų medžiagų. Užtenka pridėti skysčio, ir reakcija prasidės savaime. Kai kurie kepimo miltelių tipai veikia dvigubai: pirmą kartą maišant tešlą, antrą – kepimo metu.
Yra receptų, kur reikia abiejų. Pavyzdžiui, jei recepte yra kefyro ar citrinos sulčių, soda neutralizuoja rūgštį, o kepimo milteliai padeda sukurti purumą. Svarbu nepadauginti – kitaip vietoj purių kepinių gausite tankų, kartoką pyragą.
Abi medžiagos turi galiojimo laiką. Kepimo milteliai praranda efektyvumą maždaug po metų, o soda gali išsilaikyti ilgiau, bet irgi silpnėja laikui bėgant. Patikrinti šviežumą paprasta: soda turėtų putoti su actu, o kepimo milteliai – su šiltu vandeniu.
Naudoti juos atsitiktinai – reiškia rizikuoti rezultatu. Geriausia laikytis recepto ir atsiminti: soda yra kelis kartus stipresnė nei kepimo milteliai. Maža proporcijų klaida gali paveikti tekstūrą, skonį ir net išvaizdą – ir dažniausiai ne į gerąją pusę.