Bėgant metams supratau, kad svečių priėmimas namuose ne visada teikia džiaugsmo. Nusprendžiau nebekviesti draugų ir giminaičių, ir šis sprendimas atnešė daugiau ramybės bei laisvės. Štai kelios priežastys, kurios paskatino mane pakeisti požiūrį į svečių priėmimą ir kurios gali priversti susimąstyti ir jus.
Kodėl nustojau kviesti svečius?
1. Svečių priėmimas virsta iššūkiu, o ne džiaugsmu
Laukiant svečių tenka sutvarkyti namus iki blizgesio, paruošti gausų stalą ir pasirūpinti gėrimais. Kelias dienas lakstau po parduotuves, gaminu maistą, kepu, o renginio dieną keliuosi anksti, kad viskas būtų tobula. Tačiau šis „džiaugsmas“ dažnai baigiasi išsekimu, o ne šventės jausmu. Vietoj malonaus bendravimo lieka tik nuovargis.
2. Ne visi svečiai elgiasi pagarbiai
Ne visi svečiai supranta, kad būti kviečiamam į namus reiškia gerbti šeimininko erdvę. Kartą pažįstamas atidarė mano spintą ir pradėjo matuotis drabužius, o kiti be leidimo ima maistą iš šaldytuvo. Tokios situacijos palieka nemalonų įspūdį ir verčia klausti – ar verta kviesti žmones, kurie nesilaiko elementarių taisyklių?
3. Giminaičių vizitai kartais kelia nepatogumų
Būna, kad giminaičiai užsibūna iki vėlumos, nepastebėdami užuominų, jog metas išeiti. Tiesiogiai sakyti „eik namo“ atrodo nemandagu, todėl tenka tyliai kęsti nejaukią atmosferą. Dar sudėtingiau, kai giminaičiai atsiveža vaikų be išankstinio įspėjimo. Kartą svečio vaikas numetė mano telefoną, ir ekranas sudužo – niekas neprisiėmė atsakomybės. Vaikai bėgioja, liečia daiktus, o tai sukelia papildomą chaosą.
4. Nelygiavertė draugystė
Nustojus kviesti svečius pastebėjau, kad mane retai kviečia į svečius kiti. Daugeliui patogiau ateiti pas kitus, nes nereikia tvarkytis, gaminti ar išlaidauti maistui. Tačiau ar tai tikra draugystė, jei žmonės ateina tik pasivaišinti ir išeina?
Naujas būdas bendrauti
Nustojus kviesti svečius, bendravimas nenutrūko – priešingai, jis tapo kokybiškesnis. Dabar mieliau susitinku su draugais ne namuose: einame į kavines, keliaujame ar leidžiame laiką gamtoje. Tokie susitikimai yra be įtampos, nepatogių situacijų, ir visi jaučiasi atsipalaidavę.
Žinoma, yra keli artimi draugai, kuriuos vis dar mielai priimu namuose. Su jais nereikia gėdytis netvarkos ar kuklaus vaišių stalo – tokie žmonės vertina tikrą bendravimą, o ne išorinį blizgesį.
Ši patirtis išmokė, kad tikrąją šventę kuria ne svečių skaičius ar prabangus stalas, o nuoširdūs pokalbiai ir buvimas kartu. Atsisakius nereikalingos naštos, gyvenimas tapo ramesnis ir malonesnis. Dabar nebekviečiu draugų ir giminaičių taip dažnai, nes man svarbesnė vidinė harmonija, o ne kitų pagyros ar tušti lūkesčiai.
Už šį tekstą dėkojame mūsų portalo skaitytojai Živilei R. iš Klaipėdos.
