Matthieu Ricard – prancūzų rašytojas, fotografas, vertėjas ir budistų vienuolis, gyvenantis Šečėnų Tienos Dargyelingo vienuolyne Nepale teigia, kad altruizmas yra moksliškai pagrįstas požiūris į mūsų neįvertintą gebėjimą pagerinti savo gyvenimą. Plačiau apie tai – šiame straipsnyje.
Matthieu Ricard mintys apie altruizmą
EGZISTUOJA TIKRASIS ALTRUIZMAS, KURIS „NESIEKIA PELNO”
Vis daugiau tyrimų atliekama siekiant įrodyti, kad egzistuoja visiškai nesavanaudiškas altruizmas. Matthieu Ricard cituoja keletą tokių darbų. Pavyzdžiui, jis paminėjo kraujo donorų apklausą, kuri parodė, kad tik mažiau nei 2 proc. donorų tikisi ko nors mainais. Beveik visi žmonės tiesiog norėjo padėti tiems, kuriems to reikia.
Matthieu Ricard tai paaiškina paprastai: „Kai atliekame gerą darbą „iš širdies“, didžiausią malonumą patiriame darydami žmogų laimingą, o ne tikėdamiesi, kad kažką gausime mainais.“ Bet ar šis „džiaugsmas teikti džiaugsmą” nekalba apie mūsų paslėptą savanaudiškumą? Ne, atsako Ricard, „jei ką nors darome dėl kito gėrio, o ne dėl asmeninio pasitenkinimo, kad tai darome – tame nėra savanaudiškumo”.
ALTRUIZMAS NĖRA PASIAUKOJIMAS
Psichoanalizės srityje altruizmas yra laikomas apsauginio elgesio forma, mūsų agresyvumo sublimacija. Psichoanalitikė Anna Freud tai vadina „mazochizmo apraiška”: altruistas tiesiog ieško progos paaukoti savo poelgį. Matthieu Ricard griežtai nesutinka su šia teze; jis teigia, kad kai kalbame apie pasiaukojimą, dažnai turime omenyje „išorines išlaidas” – fizinį komfortą, finansus.
Remiantis budistine psichinės ekonomikos samprata, reikėtų skirti šias išorines vertybes ir „vidines išlaidas”. „Jei laimiu kovą dėl finansinių išteklių, – rašo jis, – išoriškai tampu turtingesnis, bet už tai moku vidinę kainą – patiriu priešiškumą, kuris sumaišo mano dvasią ir palieka vidinį pėdsaką – kartėlio jausmą. Ir atvirkščiai, jei nesavanaudiškai rodysiu dosnumą, išoriškai tapsiu neturtingesnis, bet padidinsiu savo subjektyvią gerovę.”
Taigi altruizmas nereiškia, kad reikia save nustumti į šalį ar slopinti. „Jei pagrindinis kriterijus yra kančios mažinimas, neprotinga aukoti savo ilgalaikę gerovę dėl kito žmogaus ir džiaugtis nedideliu maloniu įvykiu. Pastangos, kurias sutinkame dėti, turi būti prasmingos.“
ALTRUIZMAS YRA ĮGIMTA VISUOTINĖ SAVYBĖ
Psichologo Michaelio Tomasello darbai rodo, kad pirmieji nesavanaudiškos pagalbos impulsai atsiranda 14-16-os mėnesių amžiaus žmonėms. Vadinasi, galime sakyti, kad vaikai turi prigimtinį polinkį daryti gera, kurio nesąlygoja kultūra ar auklėjimas. Pastarieji tampa lemiami renkantis tolesnius prioritetus – konkurenciją ar dosnumą, egocentriškumą ar jautrumą.
Atliktas „teisuolių” (tų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo Europos žydus) tyrimas parodė, kad „jų tėvai dažniau kalbėjo apie pagarbą kitiems, garbę, teisingumą ir toleranciją, o ne apie materialines vertybes”, – rašo Matthieu Ricard. – Be to, jie visiškai neakcentavo paklusnumo. Žinome, kad paklusnumas valdžiai daugelį piliečių privedė prie tokių įsakymų, kurie nesuderinami su sąžine, vykdymo.
ALTRUIZMAS GERINA PSICHINĘ IR FIZINĘ GEROVĘ
Psichologas Alan Liuks stebėjo tūkstančius amerikiečių, dalyvaujančių įvairiuose savanoriškuose veiksmuose. Jis nustatė, kad, palyginti su bendraamžiais, jų sveikata buvo geresnė, jie dažniausiai būdavo geresnės nuotaikos ir mažiau linkę į depresiją.
Kiti tyrimai parodė, kad savanorystės projektuose dalyvaujančios mergaitės rečiau piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis, per anksti pastoja ar įvairiomis prasmėmis palūžta mokykloje.
Be to, tragiškų įvykių sukelta depresija greičiau praeina, jei laiką praleidžiame padėdami kitiems. Matthieu Ricard taip pat pateikia pavyzdžius gelbėtojų, kurie po dešimtmečių mano, kad dėl savo veiksmų tapo turtingesni iš vidaus.
ALTRUIZMAS YRA KASDIENIS DARBAS
„Dalai Lama skiria dvi altruistinės meilės rūšis. Pirmoji atsiranda spontaniškai ir yra paaiškinama evoliucijos metu susiformavusiais biologiniais mechanizmais; ji pasireiškia mūsų troškimu apsaugoti savo vaikus, artimuosius ir tuos, kurie mums yra geri.
Kita vertus, antrosios rūšies altruistinė meilė yra beatodairiška. Daugumai žmonių ji neatsiranda savaime, todėl ją reikia ugdyti. Bet kaip tai padaryti? Įvairiomis meditacijos rūšimis, kurios prasideda nuo rūpinimosi artimaisiais ir palaipsniui plečia šį jausmą, paversdamos jį beribiu geranoriškumu visiems.
Altruizmo taip pat galima „mokytis” per gerus darbus ir vertybių gynimą kasdieniame gyvenime. Savitarpio pagalbos visuomenėje santykiai grindžiami pasitikėjimu, kai žmogus skiria laiko savo kaimynams/draugams/šeimos nariams ir dalijasi su jais gaunama nauda. Taip susidaro solidarumo ir tarpusavio pagalbos ratas, kuris puoselėja darnius santykius.” – daro išvadą Matthieu Ricard.
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą