XXI a. žmogus skaito apie dirbtinį intelektą, skraido į kosmosą ir modeliuoja kvantines sistemas, tačiau… vis dar pabeldžia į medį. Stengiasi nepadėti rankinės ant grindų, vengia juodų kačių ir pasąmoningai atsisako 13-o aukšto viešbutyje. Nors žinių apie pasaulį turime daugiau nei bet kada anksčiau, prietarai išlieka giliai įsišaknijusia mūsų kultūros ir psichikos dalimi. Kas tai – neracionalaus mąstymo liekana ar natūrali reakcija į neapibrėžtumą?
Kaip atsirado prietarai?
Prietarai yra senoviniai žmonijos bandymai paaiškinti ir valdyti pasaulį, kurio anksčiau nesupratome. Jie gimė iš baimės, pasikartojimų, asociacijų ir paprasčiausio atsitiktinumo.
Psichologas B. F. Skinner tai įrodė eksperimentu su balandžiais. Paukščiai, automatiškai šeriami kas 15 sekundžių, pradėjo kartoti tuos pačius veiksmus, atliktus prieš maitinimą – tarsi tai būtų „ritualai“, iššaukiantys atlygį. Tokiu pat būdu žmonės įpranta atlikti tam tikrus veiksmus, tikėdami, kad jie atneš sėkmę ar apsaugos nuo nesėkmių. Mūsų smegenys mėgsta priežasties ir pasekmės ryšius – net ten, kur jų nėra.
Prietarų psichologija: kodėl mums jų reikia?
Nors sąmoningai galime žinoti, kad prietarai neturi pagrindo, pasąmonė neretai diktuoja kitką. Psichologiniu požiūriu tai susiję su:
- Kontrolės poreikiu – prietarai leidžia patikėti, kad net ir nenuspėjamose situacijose turime įtakos rezultatui.
- Ritualais nerimui mažinti – kaip ir sergant obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu (OKS), žmonės kartoja veiksmus, kad sumažintų įtampą.
- Saugumo iliuzija – „laimingos kojinės“ ar „sėkmės simbolis“ veikia kaip placebas, suteikdami pasitikėjimo.
- Kultūrinė atmintis – kartais net nesusimąstome, kodėl tam tikri ženklai mums svarbūs – jie tiesiog buvo perduoti šeimoje ar visuomenėje.
Tai ir paaiškina, kodėl net racionalūs žmonės išsaugo „keistų“ įpročių arsenalą: vengia veidrodžio dūžio, nežvelgia per petį, kai ką nors pameta, ar vengia pradėti svarbius darbus per pilnatį.
Naudinga ar žalinga?
Prietarai tampa problema tik tada, kai pradeda riboti gyvenimą ar kelti stiprų nerimą. Yra skirtumas tarp žaismingo įpročio ir ritualinio elgesio, grindžiamo baime:
- Jei studentas kiekvieną kartą egzamino dieną dėvi „laimingą“ megztinį – tai nekaltas įprotis, suteikiantis pasitikėjimo.
- Bet jei jis tiki, kad be to megztinio būtinai neišlaikys egzamino – tai jau signalas apie pernelyg stiprią psichologinę priklausomybę.
Panašiai, jei žmogus tik kartais pasitikrina, ar tikrai užrakino duris – tai normalu. Tačiau jei grįžta namo net ir iš darbo ar sustoja kas 100 metrų, kad patikrintų – tai gali būti OKS požymis ir jam reikalinga pagalba.
Kodėl XXI a. vis dar gyvename kartu su prietarais?
Nes technologijos keičia mūsų įrankius, bet ne mūsų psichologinius pagrindus. Net ir žinodami, kad mokslas daug ką paaiškina, liekame žmonėmis, kuriems rūpi jausmai, baimės, viltys ir likimo neapibrėžtumas. Prietarai šioje dėlionėje – tarsi primityvus būdas susidoroti su nežinomybe.
Jie – ne silpnumo ženklas, o psichikos bandymas išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau svarbiausia – atpažinti ribą, kada tikėjimas virsta įkalinimu.
Išvada
Prietarai – tai mūsų proto sukurtos metaforos, bandančios suteikti saugumą chaotiškame pasaulyje. Juose slypi tiek kolektyvinė atmintis, tiek asmeninis nerimas. Ir nors racionalumas – stipri XXI a. valiuta, nedidelė dozė simbolinio mąstymo vis dar lydi net pačius pažangiausius protus.
Tad jei kitą kartą pabeldę į medį pajusite palengvėjimą – nesmerkite savęs. Tai ne silpnybė, o žmogaus psichikos sudėtingumo įrodymas.
Parašyti komentarą