Kas sakė, kad vienatvė visada blogai? Verta pažvelgti į vienatvę iš kitos pusės, pamatyti ne tik tai, ko joje nėra (bendravimo), bet ir tai, kas joje yra – visų pirma, bendravimas su savimi, atviras vidinis dialogas.
Vienatvė yra didžiųjų miestų rykštė. Kuo daugiau žmonių šalia, tuo mažiau bendraujama. Manoma, kad labai blogai neturėti su kuo bendrauti. Juk yra minios žmonių, juk galima bendrauti su bet kuo ir apie bet ką… Juk svarbiausia būti ne vienam… Bet ar tikrai?
Kai žmogus, vis dėlto, lieka vienas tarp keturių sienų, jis, neretai, įsijungia muziką ar televizorių, kad užgožtų tylą, užpildytų tuštumą… Svarbiausia nebūti tyloje, nelikti vienam su savimi.
Bet kas sakė, kad vienatvė visada yra blogai? Priešingai, visi didūs žmonės: dvasiniai mokytojai, rašytojai ir menininkai, mokslininkai, kariuomenės vadovai – labai vertino vienatvę kaip svarbiausią kūrybiškumo ir saviugdos šaltinį. Verta pažvelgti į vienatvę iš kitos pusės, pamatyti ne tik tai, ko joje nėra (bendravimo su kitais), bet ir tai, kas joje yra – visų pirma, bendravimas su savimi, vidinis dialogas.
Mūsų sąmonė, kaip pasakė išskirtinis rusų filosofas, kultūrologas ir literatūros kritikas Michailas Bahtinas, yra daugiabalsė, joje yra daugybė balsų, kurie tarpusavyje vykdo vidinį dialogą, ir per šį vidinį dialogą mes plėtojame, plečiame savo supratimą ir formuojame sudėtingą vaizdą apie pasaulį. Tik vienumoje, pauzėje, šis dialogas yra įmanomas. Ne visi yra vienodai produktyvūs: daugelis tiesiog nenori klausytis savo vidinio balso, jiems nuobodu bendrauti su savimi. Tačiau verta pagalvoti: jei manęs nedomina aš pats, jei aš pats sau esu nepageidaujamas pašnekovas, ar kiti manimi domėsis?
Bendravimas su kitais ir bendravimas su savimi netrukdo vienas kitam. Išmokę būti vieniši, mylėdami savo vienatvę ir naudodami ją kaip vidinį šaltinį, galite pasirinkti kada, su kuo ir dėl ko bendrauti, ir taip daug lengviau ištverti prasmingų santykių nutraukimo laikotarpius.
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą