Sakoma, kad tiesa gimsta ginčuose. Tai išties prasmingas posakis – jei tik tie ginčai vyksta pagal tam tikras taisykles. Ginčas gali būti vaisingas būdas pažinti kito žmogaus mąstymą, išgryninti savo požiūrį ar net pakeisti nuomonę. Tačiau jis tampa destruktyvus, kai pasiduodama emocijoms, kai siekiama ne suprasti, o nugalėti. Taigi, ką daryti, kai ginčas pamažu virsta įžeidinėjimų ir tylos sienų mūšiu?
Kai diskusija virsta kova
Ginčas turėtų būti sąžiningas žaidimas – argumentais grįstas, atviras ir pagarbus. Tačiau realybėje dažnai pasitaiko kitaip: emocijos įkaista, balsai pakyla, o noras būti išgirstam užgožia gebėjimą girdėti. Ginčas virsta ne dialogu, o ego dvikova, kurioje svarbiausia – paskutinis žodis, o ne bendras supratimas.
Būtent tokiose akimirkose svarbiausia – atpažinti ribą. Ir sąmoningai nuspausti stabdžius.
1. Pertrauka – ne pasitraukimas, o brandos ženklas
Kai jaučiate, kad ginčas artėja prie pavojingos ribos – padarykite pauzę. Nesvarbu, ar tai bus penkios minutės tylos, trumpas pasivaikščiojimas, ar net dienos pertrauka – tai suteikia galimybę ne tik nusiraminti, bet ir perkalibruoti savo intenciją: ar noriu būti teisus, ar noriu susikalbėti?
Pertraukos metu dažnai paaiškėja, kad ginčo esmė – visai ne tai, dėl ko šiuo metu kovojama. Galbūt slepiasi gilesnė emocija: nuoskauda, ilgesys, nepasitikėjimas. Pertraukos akimirkomis šios emocijos gali pagaliau iškilti į paviršių.
2. Įtampos neutralizavimas: švelnumas turi galią
Net ir aštriausio konflikto metu įmanoma parodyti švelnumą. Kartais tai – nuoširdus komplimentas, atlaidus šypsnis ar juokelis, kuris priverčia abu suprasti: mes vis dar žmonės, net jei šiuo metu nesutinkame su vienas kito nuomone.
Svarbiausia, kad tokios priemonės būtų nuoširdžios, o ne tik paslėptas sarkazmas ar manipuliacija.
3. Iš anksto sutartas „slaptas žodis“
Vienas iš paprastų, bet itin veiksmingų būdų – susitarti dėl „saugos mygtuko“. Tai gali būti konkretus žodis, ženklas ar net gestas, kuris reiškia: „sustokime, kol dar nenuėjome per toli“. Šis metodas ypač efektyvus porų ar artimų santykių dinamikoje, kai pažįstami ginčo šablonai linkę kartotis.
Pavyzdžiui, žodis „stop“, „pėdos“ ar net humoro kupinas „ananasas“ gali tapti raktu į emocinę saugą. Tai – ne silpnumo, o emocinio raštingumo išraiška.
4. Ne interpretuokite tylos kaip atstūmimo
Jeigu partneris ar ginčo dalyvis paprašo laiko – nepriimkite to asmeniškai. Tyla gali būti ne atstūmimo ženklas, o vidinio proceso dalis. Svarbu aiškiai iškomunikuoti: „man reikia laiko susidėlioti mintis, bet aš noriu sugrįžti į pokalbį, kai būsiu pasiruošęs“.
5. Atsiminkite: jūs – ne priešai
Kai ginčas įsisiūbuoja, dažnai pamirštame paprastą tiesą: kitas žmogus – ne priešininkas, o pašnekovas. Net jei jūsų nuomonės išsiskiria, tikrasis tikslas – ne įrodyti savo pranašumą, o sukurti bendrą supratimą. Tai reiškia – išgirsti, priimti skirtumus ir ieškoti sąlyčio taškų.
Jei šią nuostatą turėsite kaip pamatinę vertybę, net įkarščio akimirkomis jūsų žodžiai turės daugiau konstruktyvumo nei naikinimo galios.
Pabaigai: ginčas kaip bendra kūryba
Ginčas neturi būti griaunantis. Priešingai – jis gali būti kūrybinis aktas, kuriame dvi sąmonės susiduria ne tam, kad sunaikintų viena kitą, o tam, kad kartu sukurtų kažką naujo: gilesnį supratimą, naują požiūrį, stipresnį ryšį.
Ir jei ginčas vis dėlto nuėjo per toli – svarbiausias žingsnis yra atleisti sau ir kitam. Mes visi kartais peržengiame ribas. Tačiau tik tie, kurie sąmoningai grįžta atgal, išties augina tiek save, tiek santykį.
Ginčytis – tai drąsiai kalbėtis. Tačiau tik tada, kai kalba gimsta iš pagarbos, o ne iš baimės būti nepakankamu.
Parašyti komentarą