Pesimizmas gali būti tylus nuodas – jis užvaldo mintis, santykius ir net fizinę sveikatą. Tai nuostata, kurioje pasaulis matomas per nuolatinį neigiamą filtrą. Blogiausia tai, kad toks požiūris gali būti ne tik destruktyvus, bet ir užkrečiamas. Jei pesimistas – jūsų mylimas žmogus, ši dinamika tampa iššūkiu. Jei pats esate linkęs į pesimizmą – laikas pasikalbėti su savimi nuoširdžiai. Kaip suprasti šią būseną, kaip su ja gyventi ir, svarbiausia, kaip nepasiduoti?
Kas yra pesimizmas ir kodėl jis toks gajus?
Yra senas anekdotas:
„Eina žmogus gatve ir galvoja: „Gyvenimas bjaurus. Žmona bjauri. Viršininkas arogantiškas bjaurybė. Vaikai – beraščiai. Kaimynai – vagys…” O už jo peties – angelas, kuris rašo ir stebisi: „Kada jis sau pagaliau ko nors gero palinkės?”
Ši metafora taikliai atskleidžia pagrindinę pesimizmo problemą – žmogus nesąmoningai formuoja savo realybę pagal tai, ką pats apie ją galvoja. Tokios neigiamos nuostatos dažnai kyla iš kognityvinių iškraipymų: tunelinio mąstymo, filtravimo tik neigiamų detalių, katastrofizavimo. Ilgainiui toks žmogus ima tikėti, kad viskas yra blogai ir geriau jau nebus.
Pesimizmas neretai glaudžiai susijęs su išmoktu bejėgiškumu – tai būsena, kai individas įsitikinęs, kad nieko negali pakeisti, todėl net nebando. Tai tampa užburtu ratu: žmogus mato blogį, laukia blogio ir jį patiria, taip dar labiau sustiprindamas savo įsitikinimus.
Tačiau pesimizmas – ne tiesa. Tai tik vienas iš būdų suvokti pasaulį. Dažniausiai – iškreiptas, ribojantis ir žalingas tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams.
Iš kur kyla pesimizmas?
Įdomu tai, kad net vaikai, augantys sudėtingomis sąlygomis, dažnai išlieka linksmi. Juos džiugina smulkmenos: lietaus lašai ant lango, debesys danguje, vėjas, „žaidžiantis“ su plaukais. Optimizmas jiems yra natūralus. Tačiau ilgainiui aplinka ima keisti jų pasaulėvaizdį.
Pesimizmas dažnai formuojasi per:
- Stebėjimą ir mokymąsi – kai šeimos nariai nuolat kalba apie blogį, vaikas perima jų toną.
- Traumuojančius išgyvenimus – kai patiriama daug nesėkmių, prarandama viltis, kad situacijos gali keistis.
- Savivertės stoką – jei žmogus jaučiasi nepakankamas, jis ima tikėti, kad niekas jo gyvenime nesikeis į gerą.
Vis dėlto kiekviename iš mūsų slypi ta vaikystės versija, kuri matė pasaulį spalvingą ir stebuklingą. Klausimas – ar sugebame vėl ją atrasti?
Kaip gyventi su pesimistu?
Gyvenimas šalia pesimisto gali būti emociškai alinantis. Tačiau yra būdų, kaip nepasimesti, išlaikyti save ir net sustiprinti santykius.
1. Nesusipriešinkite
Pabandykite atlikti paprastą pratimą:
- Ant vieno lapo užrašykite, kas jus sieja su šiuo žmogumi, kas jums bendra, kas jungia.
- Ant kito – jūsų skirtumus: požiūrius, reakcijas, gyvenimo filosofijas.
Tai padės pamatyti, kad jūsų ryšyje egzistuoja ne tik problema, bet ir stiprybė. Skirtumai nėra blogis – jie gali būti balansas.
2. Laikykitės emocinių ribų
Kai jaučiate, kad jus užlieja pesimisto neigiamos emocijos, sau viduje pasakykite:
„Tai jo (jos) pasaulio matymas – ne mano.“
Šis paprastas vidinis dialogas padeda neprisiimti to, kas nepriklauso jums. Jūsų pareiga nėra „pataisyti“ žmogų, bet išlaikyti save.
3. Neskaidykite į „gerus“ ir „blogus“
Užuot vertinę – pabandykite priimti. Sudarykite sąrašus:
- Savo teigiamų savybių.
- Mylimo žmogaus stiprybių.
Šie sąrašai padės perorientuoti dėmesį į tai, kas gerai, o ne kas negerai.
4. Priminkite sau, kodėl esate kartu
Pabandykite sau atsakyti:
- Kodėl aš su šiuo žmogumi?
- Kodėl jis (ji) – su manimi?
Užrašykite šias mintis, o dar geriau – aptarkite su partneriu. Dažnai mūsų nuojautos būna klaidingos, o pokalbis gali grąžinti abiem žiupsnelį šviesos.
O jei pesimistas esate JŪS?
Pirmas žingsnis – pripažinti. Tai jau pusė darbo.
Pratimas: sugrįžimas į vaikystę
- Įsivaizduokite vaiką (gali būti jūsų pažįstamas ar jūs pats mažas), kuris žaidžia, džiaugiasi gyvenimu.
- Paimkite du lapus:
- Ant vieno nupieškite pasaulį vaiko akimis.
- Ant kito – savo dabartinį pasaulį.
Nesvarbu, kaip piešiate – svarbu, ką piešiate.
- Sukurkite dvi pasakas: vieną – iš vaiko pasaulio, kitą – iš dabartinio. Išanalizuokite: kur dingo spalvos? Kur dingo tikėjimas?
Tai padeda pamatyti pokyčius ir susigrąžinti prarastą perspektyvą.
Pratimas: sąmoningas minčių stebėjimas
- Kiekvieną kartą, kai pastebite neigiamą mintį, išsakyti ją garsiai ar mintyse:
„Ką tik pagalvojau, kad viskas beprasmiška.“
- Tokiu būdu išmokstate atpažinti mintį kaip mintį, o ne kaip tiesą.
Ilgainiui išmoksite atskirti save nuo negatyvumo. Ir tai atvers duris naujam matymui – spalvotam, lanksčiam, gyvam.
Pabaigai: pesimizmas – ne nuosprendis
Pesimizmas nėra nei asmenybės bruožas, nei neišvengiamas likimas. Tai – išmoktas mąstymo būdas, kurį galima keisti. Tam reikia sąmoningumo, noro ir vidinės drąsos. Nes kiekvienas žmogus nusipelno gyvenimo, kuriame yra vietos ir šviesai, ir vilties kibirkštims.
Taip, keistis verta. Ir jūs galite tai padaryti.
