Vaikas beveik visada perima tėvų elgesio modelį, su kuriuo susidūrė, ir tai, deja, ne visada yra gerai.
Pamokos, kurias išmokstame iš tėvų
Viena vertus, viskas paprasta: suaugusiųjų santykiai gali būti arba laikomi sveikais ir sektinu pavyzdžiu, arba ne tokie sveiki – tada suaugęs vaikas stengsis elgtis priešingai. Tačiau tai turės įtakos jo bandymams užmegzti santykius ar spręsti konfliktus, nes jam teks kovoti su savo vidiniais demonais.
Vaikas yra lyg tuščias lapas. Jo asmenybė pradeda formuotis namuose, šeimoje. Ir labai dažnai jis pradeda kartoti šeimos scenarijų, užstrigdamas tose pačiose problemose.
Mūsų santykiai ne visada tiksliai atkartoja tėvų santykius. Tačiau yra 3 pagrindinės, tačiau ne visada teisingos pamokos, kurias išmokstame iš mamos ir tėčio bendravimo būdo.
PAMOKA APIE RIBAS
Tarkime, tėtis turi teisę pakelti balsą ant mamos, aiškinti jai, “kur jos vieta”, arba, dar blogiau, pakelti prieš ją ranką. Mama negina savo teisių, nepalieka agresyvaus sutuoktinio – ji aiškina vaikams, kad tėtis “tiesiog pavargo”, jis “turi tokį charakterį” ir apskritai “jis tiesiog nemoka parodyti savo meilės kitais būdais”.
Deja, bet vaikai išmoks šią pamoką. Mergaitei toks elgesys santykiuose ar santuokoje bus priimtinas, o kai kur net pateisinamas, todėl ji susitaikys su bet kokiu smurtiniu elgesiu, laikydama jį norma. Berniukas, labai tikėtina, pats užaugs smurtautoju ir ieškos partnerės, kuri jam neprieštarautų.
PAMOKA APIE EMOCIJŲ REIŠKIMĄ
Daugelis suaugusiųjų puikiai išmano meną aiškintis santykius naudojant minimumą žodžių: atsidūsimas, akių vartymas, durų trinktelėjimas, tylėjimas, iškalbingi gestai, blogiausiu atveju – pasyviai agresyvūs komentarai, kai atrodo, kad nieko įžeidžiančio tiesiogiai nepasakyta.
Jiems, suaugusiesiems, atrodo, kad taip elgiasi vaikų labai. Tačiau jie pamiršta, kad vaikai yra emociškai prisitaikę prie mamos ir tėčio santykių modelio, todėl jiems nereikia girdėti keiksmų ir įžeidinėjimų, kad suprastų, jog kažkas negerai. Tokie vaikai išmoksta nesveikų nepasitenkinimo reiškimo būdų ir užaugę savo šeimoje verčiau tyli, užuot vieną kartą ėmę ir tiesiai pasakę, kad yra nepatenkinti ar įskaudinti.
PAMOKA APIE VAIDMENIS ŠEIMOJE
Šis aspektas priklauso ne tik nuo pačios šeimos, bet ir nuo visuomenės, kurioje ji egzistuoja. Pavyzdžiui, mergaitė, gimusi šeimoje, kurioje moters nuomonė nesvarbi, vėliau tokį santykių modelį atsineš ir į savo šeimą. Jei berniukas mato, kad tėvo vaidmuo yra tik “aprūpinti šeimą”, vargu ar jis ras laiko savo vaikams. Kartą pripratus prie tam tikro stereotipinio vaidmens, sunku tai pakeisti.
Atsikratyti nesveikų elgesio modelių, kaltinant tėvus dėl klaidų ar netinkamo auklėjimo, nepavyks. Padės tik savianalizė ir darbas su šia problema. Sąmoningumas yra pirmas žingsnis į laimingesnį gyvenimą.