Kas nors kartą gyvenime nėra jautęsis kaltas – prieš tėvus, partnerius, draugus, kolegas, kaimynus ar net prieš save? Žinoma, tame nėra nieko blogo, nebent ši patirtis trukdo mėgautis gyvenimu, siekti tikslų ir mylėti save. Kuo kaltė skiriasi nuo gėdos? Ir ką reikėtų prisiminti susidūrus su šia emocija? Plačiau – šiame straipsnyje.
Kaltės jausmas
Pirmiausia siūlau atskirti “kaltės” ir “gėdos” sąvokas. Jei labai supaprastintume, gėda yra emocija, kurią jaučiame, kai manome, kad neteisingai pasielgėme kito asmens atžvilgiu, ir tas asmuo apie tai žino. Gėda reikalauja trijų sąlygų: mūsų, situacijos ir kito asmens, kurio iš tikrųjų gėdijamės (savęs ar ko nors kito). Iš tikrųjų kaltė yra gėda, kai gėdijamasi savęs. Kaltės jausmui pakanka pačios situacijos ir tavęs bei manęs. Kai esame kalti, duodame sau “raudoną kortelę” ir skiriame sau bausmę.
Norėdami susidoroti su kaltės jausmu, turite šiek tiek pakeisti požiūrį į situaciją. Pabandykime tai padaryti kartu.
Klausimai, kurie padės atsikratyti kaltės jausmo
AR ĮMANOMA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?
Kaltės jausmas visada nukreiptas į praeitį: apgailestaujame dėl padarytų klaidų, dėl to, ką padarėme, arba dėl to, ko nepadarėme. Tačiau dar niekam nepavyko grįžti į praeitį ir ką nors pakeisti. Kokia prasmė tada mūsų galvose sukti tą pačią “plokštelę”, sukeliančią atitinkamas emocijas? Ar tai padeda pakeisti padėtį? Jei ne, turime elgtis su savo praeitimi taip, kaip elgiamės su viskuo, ko negalime paveikti: orais, infliacija, nedarbu ir kt. Mes tiesiog sutinkame su šiomis aplinkybėmis.
AR TURIU TEISĘ KLYSTI?
Kažkodėl manome, kad niekas kitas nedaro klaidų, tik mes. Kartais galvojame, kad kiti žmonės gali klysti, bet mes patys – niekada. Toks požiūris psichologijoje vadinamas “privalomumu”: dėl tam tikrų priežasčių manome, kad turėtume elgtis taip, o ne kitaip. Kai tam tikrose situacijose esame priversti nukrypti nuo įprasto elgesio, pradedame jausti kaltės jausmą.
Galbūt laikas pripažinti, kad klysti yra žmogaus prigimtis, ir mes su jumis nesame išimtis. Taip pat verta suprasti, kad gyvenime viskas negali vykti pagal tam tikrą planą. Nei mes, nei kas nors kitas negalime elgtis pagal kokį nors “pareigos scenarijų”. Išmokti atleisti sau – tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti.
TEISĖJAI – KAS JIE?
Kartais taip įsitraukiame į kaltės jausmą, kad savo “kaltės” jausmo racionaliai ir kritiškai neįvertiname. Kas mums pasakė, o dar geriau – įrodė, kad dėl vienos ar kitos situacijos esame kalti mes? Mėgstame puoselėti savo ego ir manome, kad viskas pasaulyje vyksta tik dėl mūsų dalyvavimo. Šis reiškinys turi pavadinimą – personalizavimas. Tačiau tai ne kas kita, kaip mąstymo spąstai. Pirmiausia verta rasti nenuginčijamų įrodymų, kad esame kalti, kad tai, kas įvyko, yra mūsų veiksmų ar neveikimo rezultatas, o ne tiesiog priskirti viską, kas nutinka gyvenime, mums patiems.
AR TAI KALTĖ, AR GAILESTIS?
Kartais slepiamės už kaltės jausmo ir gailesčio sau. Tarsi slėpdamiesi už savo (dažnai išgalvotų) klaidų, norėdami kitų (ir savo pačių) akyse pateisinti, kodėl kažko nesiekiame, neplanuojame, nejudame į priekį. Tokio žmogaus smegenys tokiose situacijose tarsi sako: “Kaip po tokios klaidos galiu ką nors padaryti? Jau dabar jaučiu stiprų kaltės jausmą. Daugiau nieko nedarysiu, kad dar labiau visko nesugadinčiau”.
Klasikinis šio žanro pavyzdys – kaltės jausmas po skyrybų, kai santuoka objektyviai buvo pasmerkta žlugti. Tačiau žmogus užsisklendžia praeityje, kaltindamas save. Ir šis kaltės jausmas neleidžia užmegzti naujų santykių.
Nustokite gailėtis savęs ir nebesislėpkite už savo nesėkmių.
KAS TOLIAU?
Nėra prasmės mąstyti apie praeities įvykius, jei neketiname padaryti atitinkamų išvadų, kad nekartotume tų pačių klaidų. Todėl daug geriau suprasti, kas nepavyko, ištaisyti klaidas ir judėti toliau. Kol kaltė bus tarsi pančiai ant kojų, ji stabdys mūsų ateities planus. Galbūt atėjo laikas nusimesti tuos pančius.
