Kodėl kai kurie žmonės mus taip stipriai traukia, kad tampa mūsų partneriais – mylimaisiais? Apie tai aiškinsimės šiame straipsnyje.
Klausimai apie mylimojo / partnerio pasirinkimą
Kodėl iš daugelio žmonių pasirenkame būtent TĄ žmogų?
Pirmasis impulsas bet kokiuose santykiuose visada ateina iš mūsų pasąmonės. Ji skenuoja kito žmogaus pasąmonę, ir jei su ja rezonuoja, iškart kyla atpažinimo reakcija: tai mano žmogus! Tik tada bandome sau paaiškinti, kas mus patraukė prie šio žmogaus.
Ypatinga situacija – aistringa meilė. Jos metu esame visiškai užvaldyti nesąmoningų potraukių, išgyvename „absoliučios nesąmonės būseną”, kaip ją pavadino didysis analitikas Carl Gustav Jung. Taigi mūsų bendravimą su žmonėmis veikia tam tikri psichologiniai dėsniai, ir kai pasąmonė priima sprendimą, mes nesame ramūs patys su savimi.
Paprastai šis vienintelis ar vienintelė tampa tuo, kuris geriausiai padeda mums įvykdyti dvi užduotis:
- atskleisti tam tikrus mūsų savasties aspektus, kurie iki susitikimo su juo buvo nerealizuoti;
- pasąmonėje sulaikyti tam tikrą dalį idėjų apie mus pačius, kurios yra pernelyg bauginančios, pernelyg skausmingos.
Pavyzdžiui, moteris užaugo šeimoje, kurioje besąlygiškai pakluso tėvams, ir dabar jai sunku būti nepriklausomai. Greičiausiai ji „pasirinks” arba pasitikintį, tvirtą vyrą, kuris išmokys ją būti atkaklesnę ir griežtesnę, arba tokį pat švelnų ir nesiskundžiantį, kaip ir ji pati: tai padės jai palikti „šešėlyje” savo savarankiškumo stoką.
Abiem atvejais jos pasirinkimas nebus visiškai atsitiktinis: greičiausiai šie vyrai turi panašių pasąmonės kompleksų ir konfliktų, galbūt jie turėjo panašių santykių su savo tėvais.
Partnerį taip pat renkamės racionaliai (dažniau tai susiję su meile, o ne su draugiškais santykiais), tačiau pasąmonė šiuo atveju anksčiau ar vėliau duos apie save žinoti.
Šiame procese didelį vaidmenį atlieka šie veiksniai:
- Išoriniai panašumai: turime panašų auklėjimą, šeimyninius santykius, išsilavinimo lygį, todėl šie žmonės mums yra suprantami. Šis atpažinimas suteikia mums saugumo jausmą: galime numatyti, kaip klostysis mūsų santykiai, kaip šis žmogus elgsis tam tikromis aplinkybėmis. Paprastai kalbame ta pačia kalba, vienodai „skaitome“ situacijų ir santykių niuansus.
- „Super Aš” įtaka – vidinis teisėjas, kontrolierius, kurio dėka elgiamės pagal aplinkoje priimtas taisykles, normas ir idealus. Pavyzdžiui, moteris, pasvėrusi visus „už” ir „prieš”, nusprendžia, kad šis vyras jai bus idealus vyras, kad su juo ji įgyvendins savo idėjas apie šeimyninį gyvenimą. Tačiau vestuvių išvakarėse ji gali staiga persigalvoti, pasiduodama kokiam nors (nepaaiškinamam) impulsui. Taigi, paskutinę akimirką jos pasąmonė, protestuojanti prieš šią santuoką, ima viršų ir atveria kelią ieškoti kito būdo partneriui pasirinkti.
Kodėl partneriai kartais tarsi „užsidaro“ vienas kitame ir ignoruoja kitus žmones?
Taip atsitinka, kai santykiuose dominuoja pasąmonė. Atsiranda vadinamasis susiliejimo kompleksas, būsena, kai partneriai vienas į kitą projektuoja savo pasąmonę, sudarydami vieną kokoną, ir poreikis bendrauti su kitais išnyksta. Archainės emocijos (baimė, pyktis) tampa pagrindinėmis poroje, partnerių nuotaikos nuolat keičiasi, jų požiūris į kitą svyruoja nuo susižavėjimo iki pasibjaurėjimo. Žmonės yra sutrikę. Ir, žinoma, nėra energijos, jėgų bendrauti su kitais.
Kodėl mus kartais traukia žmonės, kurie mums daro bloga?
Kiekvienas žmogus turi savybių, kurias sunku atpažinti savyje, nes jos nepriimtinos mūsų asmenybei – analitinės psichologijos pradininkas Carl Gustav Jung šią nesąmoningą asmenybės dalį pavadino „šešėliu”. Ir tai nebūtinai neigiamos savybės: nemeilė, pavydas, piktumas… Taigi, klusniai merginai „šešėlinė” savybė gali būti gebėjimas primygtinai reikalauti savo, o vyrui, besididžiuojančiam savo brutalumu, – švelnumas ir pažeidžiamumas.
Nepriimdami tam tikros savo dalies, mes projektuojame šias savybes į kitus žmones (dažniausiai į partnerį), o tada suvokiame juos kaip savo problemų šaltinį.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris negali sau pripažinti, kad yra šykštus, kaltins savo partnerį ir kentės dėl šios „ydos”. Tačiau iš tikrųjų kaltindami kitus, mes leidžiame sau nesuvokti skausmingų ar nemalonių savo asmenybės dalių. Štai kodėl nenutraukiame santykių su tokiu partneriu: nes jo dėka išvengiame būtinybės matyti savo trūkumus.
Kad suprastume, kas mus verčia užmegzti ir palaikyti tokius santykius, dažnai reikia psichoterapijos. Tačiau pasitaiko ir taip, kad partneriai patys pradeda dialogą – tai padeda kiekvienam atrasti ir pripažinti savo „šešėlines” savybes.
Kaip įgyti pasirinkimo laisvę?
Išdrįsę drąsiai pažvelgti į save, žengiame pirmąjį žingsnį savasties kūrimo link. Tobulėjame bendraudami su kitais žmonėmis, geriau atpažįstame bruožus, kurie anksčiau buvo pasąmonėje ir „privertė” rinktis būtent tą partnerį.
Ir kuo geriau atpažįstame save, tuo laisviau renkamės draugus ar mylimuosius. Juk nustoję bėgti nuo savęs, pastebime, kad nesame vienodi: turime privalumų, bet turime ir trūkumų. Atpažinę juos, galime priimti savo partnerių pokyčius, pradedame juos matyti tūriningiau – visas jų stipriąsias ir silpnąsias puses. O tai padeda mums patirti tikrą susidomėjimą ir tikrą artumą.
