Kurdami šeimą pirmiausia galvojame apie meilę. Dėl šio jausmo dažnai esame pasirengę paaukoti savo ambicijas ir troškimus. Tačiau ar gali būti laiminga tokia santuoka, kurioje partneriai nuolat aukojasi tam, kad išsaugotų harmoniją?
Santuoka neatsisakant SAVĘS
Po trejų metų tobulų santykių Kristina ir Dominykas pripažįsta padarę klaidą. „Norėjome viską daryti kartu, – aiškina moteris. – Kai eidavau į sporto salę, jis eidavo kartu su manimi. Jis lydėjo mane visose kelionėse, vežiojo į darbą ir iš jo. Ši nuolatinė izoliacija pamažu ardė mūsų santykius.“
PROBLEMA
Vienas iš patvariausių įsitikinimų apie santuoką yra tas, kad dėl laimės partneriai turi atidėti į šalį savo „aš” dėl bendro „mes”. Jie turėtų turėti bendrą nuomonę apie viską, mėgti tą patį maistą, kartu praleisti kiekvieną laisvą minutę.
Pirmaisiais mėnesiais ir metais, kai jausmai dar itin stiprūs, mums lengviau nepastebėti skirtumų. Mes net susigraudiname nuo minties, kad galime nesutarti su tuo, kurį mylime. Mintis, kad savaitgalį praleisime skirtingose kompanijose, atrodo kaip išdavystė. Bet tada pasigirsta pirmieji pavojaus varpai:
- „Tas fortepijonas čia nestovės”.
- „Žinau, kad jis tavo draugas, bet jis mane erzina”.
- „Jau seniai norėjau tau pasakyti…”
Kai įtrūkimų šeimos kokone pasidaro per daug, dažniausiai randamos dvi išeitys:
- Partneriai supranta, kad nėra pasirengę atsisakyti laisvės, ir pradeda naujas idealaus partnerio paieškas – šįkart su griežtesniais reikalavimais.
- Bando rasti kompromisą – jei susitarti nepavyksta, vienas iš jų neišvengiamai daro nuolaidas ir galiausiai nustumia savo norus į antrą planą.
Šie du būdai gali atrodyti skirtingi, tačiau jie remiasi tuo pačiu įsitikinimu: kai yra „Mes”, neturėtų būti atskirų „Aš”. Žodis „šeima” mus hipnotizuoja. Pradedame apie ją galvoti kaip apie vieną organizmą, kuris negalėtų funkcionuoti, jei viena koja staiga panorėtų apsiauti batą, o kita – batelį.
SPRENDIMAS
Egzistuoja ir alternatyvus požiūris, kuris remiasi prielaida, kad autonomijos išlaikymas yra ne tik sveikas, bet ir būtinas santuokinei laimei. Tiesa ta, kad norint laimingo šeimyninio gyvenimo, kiekvienas iš sutuoktinių turi turėti savo gyvenimą, nesusijusį su jų santykiais. Jei jūsų gerovė visiškai priklauso nuo kito žmogaus, tai tiesus kelias į skyrybas.
Poros, kuriose vienas arba abu partneriai yra emociškai priklausomi vienas nuo kito, dažnai vadinamos „persipynusiomis” poromis.
Tokius santykius dažnai užmezga žemos savivertės žmonės. Jie jaučiasi menkesni, todėl ieško žmogaus, kuris juos nuolat „laikytų virš vandens”. Šis jausmas yra labai pavojingas, nes atima iš jų savarankiškumą ir daro juos pažeidžiamus.
Esmė tame, kad nebūtina visų savo troškimų išsipildymą sieti tik su vienu žmogumi. Mes turime per daug skirtingų troškimų, jie dažnai keičiasi, gali būti prieštaringi. Jei juos slopinsime ir nutylėsime, tai sukels frustraciją ir nusivylimą. Vietoj to galime priimti savo potraukį įvairovei ir atvirai kalbėtis su partneriu apie tai, ko norime ir kaip tai galima įgyvendinti.
KĄ DARYTI?
- Praleiskite šiek tiek laiko atskirai
Tai gali būti vieno vakaro ar net visos savaitės atostogos vienam nuo kito. Tokios filosofijos laikosi ir mūsų skaitytoja Inga, kuri jau 25 metus gyvena santuokoje. „Kai grįžtu iš vasaros atostogų, tarsi iš naujo įsimyliu savo vyrą ir aistra tarp mūsų vėl įsižiebia”, – sako ji.
- Remkitės savo socialine aplinka
Šeimos konsultantė Leslie Parrott siūlo bendrauti su draugais, bičiuliais, bendruomenių, kurioms priklausote, nariais. „Pasitenkinimą galime patirti eidami į šokius, dalyvaudami teatro studijoje ar grodami muzikos grupėje”, – sako ji. – Kai mūsų gyvenime yra daug prasmės ir pasitenkinimo šaltinių, savo laimės nebesiejame tik su šeima. Tai padeda išvengti apmaudo ir nusivylimo”.
- „Atverkite duris”
Tam, kad atmosfera santuokoje nebūtų dusinanti, verta retkarčiais leisti vienas kitam flirtuoti su kitais, fantazuoti apie kitus ir šiomis fantazijomis kurstyti jausmus poroje.
IŠVADA
Laiko atskirai nauda bus tik tada, kai abu partneriai išmoks vertinti savo troškimus ir nesijaus kalti. Priimdami save, vertiname savo laisvę – taigi vertiname ir kito laisvę.
Parašyti komentarą