Kaip paaiškinti pernelyg didelę vaiko kontrolę, pernelyg didelį pavydą poroje ar stiprų jausmą, kad negalima pasitikėti kolegų kompetencija? Visa tai – hiperkontrolė.
Kaip susidoroti su hiperkontrole?
VAIKŲ HIPERKONTROLĖ
Visi tėvai vienaip ar kitaip kontroliuoja savo vaiko gyvenimą, tačiau kai kurie rūpinasi ne tik jo sveikata ir saugumu – jie nori žinoti apie jį absoliučiai viską. Jie svajoja, kad jo veiksmai, elgesys ir jausmai būtų nuspėjami, ir stengiasi užkirsti kelią bet kokioms bėdoms.
Tačiau nuolatinis nerimas ir protingas atsargumas nėra tas pats. Vienas dalykas yra uždėti sūnui šalmą, kelių apsaugas ir leisti jam važinėtis riedučiais, o kitas – daryti tą patį ir neramiai bėgti paskui jį, nė sekundei jo nepaleidžiant.
Nuolat nerimaujantys tėvai bijo, kad vaikui būtinai kas nors nutiks, kad jis užaugs kažkoks ne toks, gyvens netinkamą gyvenimą, – nepastebėdami, kad jų nerimas yra gerokai perdėtas. Vaikai (net ir itin maži), jausdami nuolatinį suaugusiųjų nerimą, atsitraukia nuo jų, vengia bet kokios, net ir malonios, bendros veiklos. Paaugliai mieliau tyli – nes bet koks žodis (ar veiksmas) išprovokuoja naują tėvų nerimą.
Tačiau kaip suprasti, kad kontrolė jau peržengė visas ribas? Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į tai, kaip klausotės vaikų atsakymų į jūsų klausimus. „Pernelyg kontroliuojantys” tėvai girdi tik pirmuosius žodžius: jie nekantrūs, pertraukinėja, klausia vis daugiau, kad greičiau susiorientuotų ir nukreiptų vaiką tinkama linkme. Jie nevalingai suvokia jį kaip savo valdžios objektą, su kuriuo galima daryti, ką tik nori, kurį galima ir reikia kontroliuoti.
Ką daryti?
„Pernelyg kontroliuojantys” tėvai greičiausiai patys užaugo pernelyg globėjiškoje arba aplaidžioje šeimoje. Nepasitikėdami savimi, jie atkartoja iš vaikystės pažįstamą santykių su artimaisiais modelį.
Savo asmeninės istorijos permąstymas (savarankiškai arba padedant psichoterapeutui) sumažins vidinę įtampą, padės atrasti tinkamą požiūrį į vaiką ir patogią distanciją santykiuose, suteiks galimybę gerbti jo asmeninę erdvę (fizinę ir emocinę) ir naujai išreikšti savo meilę bei rūpestį.
PARTNERIO HIPERKONTROLĖ
Elkitės su partneriu kaip su vaiku ir stebėkite kiekvieną jo žingsnį, primindami jam net apie akivaizdžius dalykus. Ribokite jo bendravimą su kitais žmonėmis arba būkite šaltas ir nepalenkiamas… Skamba nekaip, tiesa?
Mus gali valdyti įvairios baimės. Hiperkontroliuojanti moteris dažnai bijo būti atstumta, abejoja savimi, savo reikalingumu, patrauklumu. Daugelis vyrų labai bijo prarasti laisvę ir vyriškąją tapatybę. Šios dvi baimės (viena vertus, atmetimas, kita vertus, kontrolė) puikiai sustiprina viena kitą. Vyras stengiasi niekam nepasiduoti, demonstratyviai išeina kada nori ir kur nori, iš principo nedaro to, ko jo prašo žmona ar draugė. Atsakydama į tai, moteris didina kontrolę, nes dar labiau bijo būti atstumta.
Paprastai tokia pora arba egzistuoja pagal „dominavimo-pavaldumo” schemą, kuri tinka abiem, arba santykiai palaikomi vieno partnerio („kontroliuotojo”) sąskaita, o kitas tiesiog toleruoja, kol užtenka jėgų. Tokioje poroje dažnai kyla konfliktų, ir antrasis partneris dažnai neturi kito pasirinkimo, kaip tik išeiti.
Ką daryti?
Nuoširdžiai tikėdami, kad negalima susilpninti kontrolės, kitaip nutiks nepataisomų dalykų, visą energiją skiriame kitam ir visiškai pamirštame apie save.
Verta pabandyti patyrinėti savo siekius ir pageidavimus, prisiminti savo svajones ir troškimus, pasirūpinti savo kūnu, galbūt padirbėti su psichologu ir atgauti saugumo jausmą – taip iš naujo atrasite save ir galėsite be baimės dalytis savo gyvenimu su kitais.
KOLEGŲ HIPERKONTROLĖ
„Jei ne aš, tai kas?” – taip jaučiasi tas, kuris įpratęs kontroliuoti visą darbo procesą. Jam sunku patikėti kolegoms ar pavaldiniams net smulkius reikalus, jis kruopščiai dukart patikrina atliktą darbą ir būna ramus tik tada, kai pats, savo ranka padeda paskutinį tašką.
Be to, toks žmogus dažnai siekia kontroliuoti ir tai, kas tiesiogiai nesusiję su darbu: kada kolegos išeina iš darbo, kiek laiko pietauja, apie ką kalbasi…
Tokia hiperkontrolė padeda susidoroti su baime būti netobulam, nepastebėtam, neįvertintam. Kartu žmogus gali nuoširdžiai tikėti, kad jo veiksmai yra teisingi, o jų pasekmės – teigiamos.
Tiesa ta, kad atsisakyti įpročio viską kontroliuoti yra labai sunku, net jei nuoširdžiai to siekiame. Tai ilga kelionė ir bet kokia nesėkmė gali atgaivinti mūsų baimes.
Ką daryti?
Deleguoti atsakomybę ir pasitikėti – to teks išmokti. Turėkite omenyje, kad pirmieji bandymai greičiausiai bus nesėkmingi: kolegos iš tiesų gali jūsų nesuprasti arba nepadaryti to, kas jiems pavesta.
Svarbu nuspręsti, kaip elgsitės, jei taip nutiktų. Kad įveiktumėte savo baimes, dažniausiai turite pakeisti daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai apima ir tai, kad pradėtumėte suvokti, kad nesėkmė yra įmanoma.
Parašyti komentarą