Mes visi svajojame užauginti sėkmingus vaikus. Tačiau vieno universalaus recepto tam nėra.
Pagirti ar kritikuoti? Suplanuoti jo dieną minutėmis ar suteikti jam visišką laisvę? Priversti mokytis ar lavinti kūrybiškumą? Mes visi bijome ką nors svarbaus praleisti auklėdami savo vaikus. Naujausi psichologiniai tyrimai atskleidė nemažai tėvų, kurių vaikai gali būti laikomi sėkmingais, panašumų. Ką daro būsimų milijonierių ir prezidentų tėvai?
JIE PRAŠO VAIKŲ ATLIKTI NAMŲ RUOŠOS DARBUS
„Jei vaikai neplauna indų, tada kažkas kitas turi tai padaryti už juos“, – sako Julie Lytcott-Haymes, buvusi Stanfordo universiteto dekanė ir knygos „Leiskite jiems eiti: paruošti vaikus suaugusiųjų pasauliui“ autorė.
„Kai vaikai atleidžiami nuo namų ruošos darbų, tai reiškia, kad jie nesuvokia, jog šį darbą reikia atlikti“, – pabrėžia ji. Vaikai, padedantys tėvams namuose, ateityje tampa empatiškesniais ir labiau bendradarbiaujančiais darbuotojais, kurie, taipogi, geba prisiimti atsakomybę.
JIE ATKREIPIA DĖMESĮ Į SOCIALINIUS VAIKŲ ĮGŪDŽIUS
Vaikai, turintys stiprų „socialinį intelektą“ – tai yra tie, kurie gerai supranta kitų jausmus, gerai sprendžia konfliktus ir dirba komandose, paprastai iki 25 metų įgyja gerą išsilavinimą bei pradeda savo darbinę karjerą. Tai liudija Pensilvanijos ir Duke’o universiteto tyrimas, kuris truko 20 metų.
Deja, bet tie vaikai, kurių socialiniai įgūdžiai buvo menkai išvystyti, užaugę turėjo prastesnes karjeros galimybes, buvo labiau linkę į žalingų įpročių įsisavinimą ir kt.
„Viena iš pagrindinių tėvų užduočių yra įdiegti vaikui kompetetingo bendravimo ir socialinio elgesio įgūdžius“, – sako tyrimo autorė Christine Schubert. „Šeimose, kuriose šiai sferai teikiama didelė reikšmė, vaikai užauga emociškai atsparesni ir lengviau prisitaikę prie galimų suaugusiojo gyvenimo nesklandumų bei iššūkių.
JIE NUSTATĖ AUKŠTĄ KARTELĘ
Tėvų lūkesčiai yra galinga paskata vaikams. Tai įrodo apklausos, kurioje dalyvavo daugiau nei šeši tūkstančiai JAV vaikų, duomenų analizė. “Tėvai, kurie numatė savo vaikams kokybišką ateitį, daugiau stengėsi, kad šie lūkesčiai taptų realybe”, – sako tyrimo autoriai.
Galbūt vaidina vadinamasis „Pigmaliono efektas“: dideli tėvų lūkesčiai verčia vaikus labiau stengtis juos patenkinti.
JIE PALAIKO SVEIKUS TARPUSAVIO SANTYKIUS
Šeimose, kuriose kas minutę kyla kivirčai, užauga mažiau sėkmingi vaikai nei jų bendraamžiai iš šeimų, kuriose įprasta gerbti ir išklausyti vienas kitą. Tokią išvadą padarė psichologai iš Ilinojaus universiteto (JAV).
Nekonfliktiška šeimyninė aplinka pasirodė esanti svarbesnis veiksnys nei pilna šeima, pvz.: vienišų motinų vaikai, kurie augo apsupti meilės bei supratingumo, sugebėjo pasiekti nemažų laimėjimų tiek mokslo, tiek karjeros srityse.
JIE ANKSTI SUPAŽINDINA VAIKUS SU MATEMATIKA
2017 m. atlikus 35 000 ikimokyklinio amžiaus vaikų JAV, Kanadoje ir JK metaanalizę, paaiškėjo, kad tie mokiniai, kurie su matematika susipažino dar prieš pradėdami eiti į mokyklą, ateityje rodė geresnius rezultatus įvairiose srityse.
“Ankstyvas skaičiavimo, pagrindinės aritmetikos ir matematinių sąvokų įvaldymas lemia būsimą sėkmę ne tik tiksliųjų mokslų, bet ir skaitymo srityje”, – sako tyrimo autorius Gregas Duncanas. Kokia to priežastis, vis dar neįmanoma tiksliai pasakyti.
JIE KURIA PASITIKĖJIMO KUPINUS SANTYKIUS SU VAIKAIS
Jautrumas ir gebėjimas užmegzti emocinį kontaktą su vaiku, ypač ankstyvame amžiuje, yra nepaprastai svarbūs visam jo būsimam gyvenimui. Tokią išvadą padarė psichologai iš Minesotos universiteto (JAV). Jie pastebėjo, kad skurde ir varge gimusiems žmonėms akademiškai sekasi geriau, jei jie augo meilės ir šilumos kupinoje atmosferoje.
Kai tėvai tinkamai reaguoja į vaiko poreikius ir leidžia jiems saugiai tyrinėti pasaulį, tai gali kompensuoti neigiamų veiksnių, tokių kaip nepalanki aplinka ir prastas išsilavinimas, poveikį, teigia psichologas Lee Raby.
JIE NEGYVENA NUOLATINIAME STRESE
„tėvai, kurie „plėšosi“ tarp vaikų ir karjeros, neretai „užkrečia“ vaikus savo nerimu“, – sako sociologas Kei Nomaguchi. Jis tyrė, kaip laikas, kurį tėvai praleido su vaikais, daro įtaką jų savijautai ir ateities pasiekimams. Paaiškėjo, kad šiuo atveju svarbiau ne laiko kiekis, o kokybė.
Pernelyg didelis, slopinantis rūpestis gali būti toks pat žalingas, kaip ir nepriežiūra, pabrėžia Kei Nomaguchi. Tėvai, kurie siekia apsaugoti vaiką nuo pavojų, neleidžia jam savarankiškai priimti sprendimų ir įgyti asmeninės gyvenimiškos patirties.
JIE TURI „AUGIMO MĄSTYSENĄ“
Vienas patikimas būdas nuspėti, ar vaikui pasiseks gyvenime – pažvelgti, kaip jis vertina sėkmės ir nesėkmės priežastis.
Stanfordo psichologė Carol Dweck išskiria fiksuotą ir augantį mąstymą. Pirmajam būdingas įsitikinimas, kad mūsų galimybių ribos yra nustatytos nuo pat pradžių ir mes nieko negalime pakeisti. Antrajam – kad dėdami pastangas galime pasiekti daugiau.
Jei tėvai vienam vaikui sako, kad jis turi įgimtą talentą, o kitam – kad jis negabus iš prigimties, tai gali pakenkti abiem. Pirmasis jaudinsis visą gyvenimą dėl netobulų rezultatų, bijodamas prarasti savo „brangią dovaną“, o antrasis, tikėtina, nebematys prasmės savęs tobulinimui, nes juk „prigimties nepakeisi.“
Taip pat skaitykite:
