“Jis (ji) tiesiog bėga nuo realybės!” – sakome apie tuos, kurie daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams, televizijos laidoms ar kitoms „pabėgimo“ formoms. O kaip su mumis pačiais? Ar iš tiesų priimame tikrovę, ar tik naudojame ne tokius akivaizdžius būdus “pabėgti”?
Pagrindinė priežastis, dėl kurios bėgame nuo tikrovės, žinoma, yra baimė. Tai baimė patekti į bėdą, būti atstumtam, būti blogam… Jei apibendrintumėme, galėtume teigti, kad tai baimė pripažinti savo pažeidžiamumą.
Ne visada žinome, kas yra teisinga, o kas ne, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dėl to mes bijome gyventi, o kartais patys to net nesuvokiame! Dažnai susidūrimas su savimi pačiu įvyksta ganėtinai vėlai ir dažnai jau po tam tikro patirto šoko.
Nėra jokios specialios schemos, padėsiančios “diagnozuoti” pabėgimą nuo realybės. Nėra jokių kriterijų ar algoritmų, ir realybė prasideda nuo to, kad ją pripažįstame.
Verta susimąstyti, jei:
- Dažnai kyla mintis, kad nežinote, kaip elgtis. Vadovaujatės tuo, ką sako ir mano kiti žmonės, siekdami jų pritarimo.
- Išmėginate visus įmanomus įvaizdžius, bet prie jokio ilgiau neapsistojate – toks elgesys taip pat atrodo kaip “bėgimo” nuo savęs pradžia.
- Mieliau užsiimate dalykais, kuriuos jums lengva atlikti, o ne tais, kurie šiuo metu yra reikalingesni, bet kelia įtampą ir pažeidžiamumo jausmą.
Ką daryti, jei atsidūrėte tokioje padėtyje? Nereikia iš karto bėgti pas specialistą. Galite bandyti su tuo susidoroti patys – jei tik esate tam pasirengę. Svarbiausia šiuo atveju – atsakingai pasirinkti.
Pirmasis žingsnis – išdrįsti pažinti save. Norėdami tai padaryti, galite užduoti klausimą: “Ką aš apskritai žinau apie save?” Dažnai žmonės pradeda pasakoti informaciją apie save, kurią gavo iš kitų žmonių arba iš įvairių psichologinių ir ezoterinių tezių, tačiau tai, kas su jais vyksta dabar, jiems sunku apibūdinti. Svarbu pripažinti, kad galime būti skirtingi. Bet kurią akimirką kiekvienas iš mūsų gali būti svetimas net pats sau.
Savo mąstymo modelį puikia galima pamatyti/atpažinti bendraujant su draugais, skaitant grožinę literatūrą arba rašant dienoraštį.
Taip pat puikus būdas – pripažinti kiekvienos dienos nenuspėjamumą. Kasdien galite sau sakyti: “Taip, turiu darbų sąrašą, bet diena nenuspėjama, todėl ir aš joje esu nenuspėjamas. Aš tai įveiksiu, nepasmerksiu savęs už tai, kad neįvykdžiau ketvirtojo ir penktojo savo plano punktų. Ir galiausiai pabandysiu suprasti, ką jaučiau, ką supratau ir kodėl taip jaučiausi.”
