„Be čekio negrąžiname“: prekę pirkau kortele, mokėjimą parodžiau banko programėlėje, bet 45 eurų batų atgal nepriėmė

Ant prekystalio padėjau nedėvėtus batus, dėžutę ir telefoną su atidaryta banko programėle. Ekrane matėsi parduotuvės pavadinimas, pirkimo data ir sumokėti 45 eurai. Pardavėja vos žvilgtelėjo ir pastūmė dėžutę atgal: „Be čekio negrąžiname.“ Iki tos akimirkos buvau įsitikinusi, kad mokėjimas kortele mane apsaugo bent nuo pamesto popierėlio.

Pabandžiau paaiškinti, kad pirkau čia prieš kelias dienas, batai avėti tik namuose, o mokėjimą galiu parodyti išsamiau. Pardavėja paklausė tik vieno: ar turiu kasos čekį. Kai antrą kartą atsakiau, kad neturiu, pokalbis jai, regis, buvo baigtas.

Man – dar ne. Tie 45 eurai nebuvo paskutiniai pinigai sąskaitoje, tačiau tikrai nenorėjau už juos pasilikti batų, kurių negalėsiu avėti.

Parduotuvėje tiko, namuose pradėjo spausti

Batus nusipirkau po darbo viename Vilniaus prekybos centrų. Ieškojau paprastų, patogių batų kasdienai, todėl parduotuvėje pasimatavau abi kojas, pavaikščiojau tarp lentynų. Atrodė, kad viskas gerai: pirštų nespaudė, kulnas nesmuko, kaina irgi tiko.

Namuose apsiaviau dar kartą, šįkart su tomis kojinėmis, kurias paprastai dėviu rudenį. Po keliolikos minučių pajutau, kad vienas batas ties pirštų sąnariu spaudžia. Persiaviau plonesnėmis kojinėmis, atlaisvinau raištelius, bet nemalonus pojūtis liko.

Į lauką su jais nėjau. Nuvaliau padus, sudėjau batus į dėžutę ir nusprendžiau kitą dieną nuvažiuoti pasiteirauti dėl grąžinimo arba keitimo.

Tik tada pradėjau ieškoti čekio. Rankinėje jo nebuvo, palto kišenėse irgi, o maišelį jau buvau išmetusi. Pagalvojau, kad nieko baisaus – juk mokėjau kortele.

Maniau, banko įrašas viską paaiškins

Prieš eidama į parduotuvę atsidariau banko programėlę ir susiradau operaciją. Suma sutapo tiksliai: 45 eurai. Tą dieną šioje parduotuvėje buvau pirkusi tik batus, todėl savo galvoje jau turėjau visą atsakymą į bet kokį klausimą.

Prie kasos iš pradžių net neskubėjau kalbėti apie čekį. Pasakiau, kad batai namuose pasirodė per siauri, ir paklausiau, ar galėčiau juos pakeisti. Pardavėja paprašė čekio, o aš parodžiau telefoną.

„Popierinį, matyt, išmečiau. Bet štai mokėjimas – data, jūsų parduotuvė, suma“, – paaiškinau.

Ji atsakė, kad banko išraše nematyti, kokią konkrečiai prekę pirkau. Aš parodžiau dėžutės etiketę su kaina. Tuomet išgirdau tą trumpą sakinį apie negrąžinimą be čekio.

Už manęs susidarė eilė, ir pasidarė gėda

Nemaloniausia buvo tai, kad staiga pasijutau tarsi bandyčiau kažką išsukti. Laikiau telefoną ištiestoje rankoje, rodžiau pirkimo datą, o už nugaros žmonės jau dėliojo prekes ant prekystalio. Vienas vyras garsiau atsiduso.

„Aš nesakau, kad jūs nepirkote. Bet man reikia čekio“, – pasakė pardavėja.

Šitas sakinys mane dar labiau sutrikdė. Jeigu ji neteigė, kad meluoju, kodėl negalėjome bent pabandyti išsiaiškinti pirkimo? Paklausiau, ar būtų galima jį surasti pagal datą ir mokėjimą, bet išgirdau, kad ji prie kasos tuo neužsiima.

Susidėjau viską atgal. Išeidama buvau pikta ir ant parduotuvės, ir ant savęs. Atrodė, kad dėl savo neapsižiūrėjimo dabar turėsiu kasdien žiūrėti į nereikalingą dėžutę prieškambaryje.

Namuose pirmiausia išgirdau: „O kur čekį padėjai?“

Vyrui istoriją papasakojau dar nenusiavusi lauko batų. Jis paklausė, kodėl čekio neįsidėjau į dėžutę. Žinojau, kad klausimas logiškas, bet tuo metu man norėjosi visai kitokios reakcijos.

„Jeigu žinočiau, kur jį padėjau, dabar nestovėčiau čia su tais batais“, – atkirčiau.

Paskui abu nurimome ir dar kartą pažiūrėjome mokėjimą. Vyras pasiūlė parašyti parduotuvės klientų aptarnavimui. Aš iki tol jau buvau spėjusi mintyse susipykti su visa įmone, nors iš tikrųjų kalbėjausi tik su viena darbuotoja.

Nufotografavau batus, dėžutės etiketę ir išsisaugojau mokėjimo informaciją. Laiške aprašiau, kada pirkau, kiek sumokėjau ir kodėl norėčiau pakeisti prekę. Parašiau ir tai, kad čekį pamečiau, tačiau esu pasiruošusi pateikti duomenis, kurie padėtų surasti pirkimą.

Paaiškėjo, kad pirmas atsakymas dar nebuvo paskutinis

Kitą dieną sulaukiau prašymo patikslinti, kuriame skyriuje pirkau ir maždaug kuriuo metu. Laiką prisiminiau gana gerai, nes prieš užsukdama į parduotuvę buvau parašiusi vyrui, kad jau važiuoju namo.

Vėliau su manimi susisiekė parduotuvės vadovė. Ji pasakė, kad pagal pateiktą informaciją pavyko atsekti pirkimą, ir pakvietė dar kartą atvykti su batais. Nepažadėjo nieko telefonu, tik paaiškino, kad vietoje apžiūrės prekę ir aptarsime sprendimą.

Šįkart pokalbis buvo visai kitoks. Vadovė patikrino batus, palygino etiketės duomenis ir pasiūlė pasimatuoti kitą dydį. Deja, didesni buvo per laisvi ties kulnu. Galiausiai susitarėme dėl pinigų grąžinimo į kortelę.

Kai vėliau sąskaitoje pamačiau grįžusius 45 eurus, palengvėjo labiau, negu tikėjausi.

Dabar čekius saugau, bet pirmojo pokalbio nepamiršau

Po šios istorijos nebeužtenka sau pasakyti „mokėjau kortele“. Pirkdama batus ar drabužius čekį iš karto įdedu į dėžutę arba nufotografuoju. Taip pat pasidomiu parduotuvės keitimo ir grąžinimo sąlygomis dar prieš išeidama.

Kartu supratau ir tai, ką pirmą dieną buvo sunku priimti: mokėjimo įrašas telefone pardavėjai neparodė konkretaus batų modelio. Tačiau jis padėjo pirkimą surasti, kai mano situacijai buvo skirta daugiau laiko.

Labiausiai man pritrūko paprasto paaiškinimo, ką daryti toliau. Būčiau visai kitaip išėjusi iš parduotuvės, jei vietoj pastumtos dėžutės būčiau išgirdusi: „Aš dabar negaliu to sutvarkyti, bet parašykite čia – pabandysime patikrinti.“

O jūs saugote kiekvieną čekį, ar irgi manėte, kad atsiskaičius kortele pirkimą visada bus paprasta įrodyti?