Draugė paėmė greitąjį kreditą su mano asmens dokumento kopija. Sužinojau kai paskambino iš antstolių

Telefono ekranas užsidegė man stovint prie parduotuvės, su dviem maišais rankose ir purvinais batais po darbo. Tą dieną man buvo trisdešimt šešeri, auginau aštuonmetį sūnų ir dirbau sandėlyje pamainomis, todėl nepažįstami numeriai dažniausiai reikšdavo mokyklą arba kurjerį. Moteris kitame gale pasakė, kad skambina dėl išieškojimo ir nori patikslinti mano kontaktus. Iš pradžių net nesupratau, apie ką ji kalba, nes buvau tikra, kad jokių skolų neturiu. Pagalvojau, gal čia klaida, kurią vakare ramiai išsiaiškinsiu.

Tuo metu gyvenau nuomojamame dviejų kambarių bute Kaune, skaičiavau maistą iki algos, o ant šaldytuvo magnetu laikiau sąskaitas ir sūnaus būrelio tvarkaraštį. Nebuvau ideali su pinigais: kartais nusipirkdavau ką nors nebūtino, kartais pavėluodavau sumokėti už internetą, bet visada maždaug žinojau, kiek turiu ir kam esu įsipareigojusi. Su Ieva draugavome nuo profesinės mokyklos laikų, nors pastaraisiais metais matydavomės retai. Maždaug prieš metus ji buvo paprašiusi mano asmens dokumento kopijos. Sakė, kad pildo kažkokią nuomos anketą ir reikia žmogaus, kuris patvirtintų, jog esame pažįstamos. Tada nepagalvojau, kad telefono nuotrauka gali pridaryti tiek rūpesčių.

Skambutis, po kurio nebegalėjau ramiai įjungti banko programėlės

Po pokalbio atsisėdau automobilyje ir kelias minutes laikiau telefoną ant kelių. Man pasakė tik tiek, kad yra neapmokėtas įsipareigojimas, susijęs su mano vardu, ir kad turiu aiškintis, kur jis atsirado. Grįžusi namo net nenusirengiau striukės – pradėjau tikrinti elektroninį paštą, žinutes, senus laiškus. Radau kelis pranešimus, į kuriuos anksčiau rimtai nepažiūrėjau, nes pamaniau, kad tai reklama arba kažkam kitam skirta informacija.

Banko programėlę tą vakarą atsidariau gal dešimt kartų, nors joje nieko naujo neatsirado. Gąsdino ne vien pati skola. Blogiausia buvo suvokti, kad kažkas mano vardu padarė tai, apie ką aš nieko nežinojau. Man tai nebuvo vien skaičius – atrodė, kad kažkas įlindo į mano gyvenimą ir paliko man tvarkyti pasekmes. Sūnus virtuvėje paklausė, ar užsakysime picą, juk penktadienis. Pasakiau, kad šiandien virsime makaronų iš to, kas yra spintelėje. Ne todėl, kad tą vakarą nebeturėjau pinigų, tiesiog iš baimės norėjosi viską sustabdyti ir nieko papildomai neišleisti.

Dokumento kopiją buvau atidavusi be didelio galvojimo

Pradėjau prisiminti tą pokalbį su Ieva. Buvome susitikusios kavinėje prie stoties, ji skundėsi, kad sunkiai sekasi rasti kambarį nuomai ir kad šeimininkai visko prašo. Tada pasakė, jog jai praverstų mano dokumento nuotrauka, nes reikia užpildyti formą. Aš po darbo buvau pavargusi, išsiunčiau ją iš telefono ir net nepaklausiau, kam tiksliai jos reikia. Kodėl ji negali pateikti savo duomenų – irgi nesusimąsčiau.

Vėliau paskambinau jai kelis kartus. Ieva neatsiliepė, nors mačiau, kad žinutę perskaitė. Kitą rytą parašiau tiesiai: „Ieva, man skambino dėl kredito mano vardu. Pasakyk, kas vyksta.“ Po valandos ji atrašė, kad gal čia „kažkokia painiava“, ir pasiūlė pasikalbėti vakare. Tas atsakymas pasirodė blogesnis už tylą. Jei žmogus nieko nežino, paprastai taip nerašo.

Vakare ji paskambino pati. Iš pradžių sakė, kad tik padėjo kažkam užpildyti paraišką, paskui ėmė aiškinti, kad ketino viską greitai grąžinti ir nenorėjo manęs įvelti. – Aš maniau, kad sutvarkysiu, kol tu dar nieko nepastebėsi, – pasakė ji. Man pasidarė pikta ne vien dėl pinigų ar tų skambučių. Ji kalbėjo apie mano vardą taip, lyg būtų pasiėmusi mano megztinį ir pamiršusi grąžinti.

Virtuvėje moteris dėlioja dokumentus ir telefoną, bandydama išsiaiškinti svetimą skoląNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Susitikime išgirdau atsiprašymą, kuris mažai ką išsprendė

Susitikome prie prekybos centro, nes nei aš norėjau ją kviestis namo, nei ji siūlė ateiti pas save. Buvo šlapdriba, prie įėjimo žmonės prinešė balų, o mes stovėjome prie kavos aparato su popieriniais puodeliais rankose. Ieva atrodė pavargusi, prasčiau apsirengusi nei įprastai, bet man nuo to nepasidarė lengviau. Ji prisipažino turėjusi problemų su pinigais ir įsikalbėjusi, kad trumpas kreditas padės išlaukti iki kito darbo.

Paklausiau, kodėl tiesiog nepaprašė manęs paskolinti ar bent nepasakė tiesos. Ji atsakė, kad gėdijosi, paskui įklimpo dar labiau ir ėmė vengti mano skambučių. – Žinau, kad pasielgiau bjauriai, – pasakė ji, nuleidusi akis. Laukiau bent aiškaus plano, ką ji ketina daryti, bet išgirdau daugiau pažadų nei konkrečių dalykų.

Grįžusi namo supratau, kad vien draugės atsiprašymo neužtenka. Pasidariau ekrano nuotraukas, susirašiau datas: kada ji prašė dokumento, kada gavau pranešimus, kada kalbėjomės. Kreipiausi į tas vietas, kurios man skambino ar rašė, paaiškinau, kad pati tokio įsipareigojimo neprisiėmiau ir noriu išsiaiškinti aplinkybes. Buvo daug nemalonių pokalbių, laukimo, reikėjo kelis kartus pasakoti tą patį. Bet man reikėjo ne numoti ranka, o aiškiai pasakyti, kad su tuo nesutinku ir pati to nedariau.

Tarp darbo pamainų mokiausi nebetikėti vien pažadais

Kelias savaites gyvenau tarsi turėdama dar vieną darbą. Per pietų pertrauką skambindavau, po vakarinės pamainos tikrindavau paštą, o rytais, prieš vedant sūnų į mokyklą, dar kartą peržiūrėdavau, ar nieko nepraleidau. Darbe niekam iškart nepasakojau, nes buvo gėda, nors protu supratau, kad gėdytis turėtų ne aš. Vis tiek, kai sandėlyje krauni dėžes ir skenuoji prekes, sunku apsimesti, kad galvoje nesisuka tas pats klausimas.

Galiausiai pasakiau vyresnei kolegei, kuria pasitikėjau. Ji nepuolė man aiškinti, ką daryti, tik pasakė, kad tokiose situacijose neverta skubėti mokėti vien išgirdus griežtesnį skambutį. Pirmiausia reikia aiškintis. Tai mane kiek nuramino. Ieva tuo metu kelis kartus siūlė pervesti po truputį, bet pasakiau, kad pinigų pervedimas tarp mūsų nepanaikina to, kaip visa ši istorija prasidėjo.

Mūsų bendros draugės pastebėjo, kad nebebendraujame. Detalių nepasakojau, tik pasakiau, kad turime rimtą konfliktą ir nenoriu jo aptarinėti per gimtadienius ar bendrame pokalbyje. Buvo pagunda viską iškloti, nes norėjosi, kad kas nors pasakytų, jog aš neperdedu. Bet tada supratau, kad man svarbiau susitvarkyti savo reikalus, o ne rinkti palaikymą prieš ją.

Po šios pamokos dokumento kopija man nebėra smulkmena

Visa situacija neišsisprendė taip greitai, kaip būčiau norėjusi. Dalis dalykų dar kurį laiką judėjo lėtai, reikėjo atsakinėti į klausimus ir sekti gaunamą informaciją. Ieva vis parašo, kad norėtų susitikti ir normaliai pasikalbėti, bet aš neskubu. Gal kada nors galėsime kalbėtis be pykčio, nežinau. Tačiau draugystė po tokio poelgio negrįžta vien nuo žodžio „atsiprašau“.

Dabar suprantu, kad pasitikėjimas nėra pareiga, net jei žmogų pažįsti dvidešimt metų. Aš pati buvau neatsargi, nes nenorėjau atrodyti įtari ir maniau, kad padėti draugei čia nieko tokio. Bet ribos nėra šaltumas – kartais jos tiesiog apsaugo nuo bėdų, kurias po to tenka ilgai tvarkyti. Iš telefono ištryniau dokumentų nuotraukas, kurių man nereikia, o kai kas nors ko nors prašo, dabar pirmiausia paklausiu, kam ir kodėl.

• Nesiųsti asmens dokumento kopijos vien todėl, kad prašo pažįstamas žmogus.
• Jeigu kyla įtarimas, išsaugoti žinutes, laiškus ir pasižymėti pokalbių aplinkybes.
• Neskubėti priimti sprendimų iš baimės, ypač sulaukus netikėto skambučio.
• Aiškintis tiesiogiai su susijusiomis įstaigomis ir prašyti suprantamai paaiškinti situaciją.
• Pasakyti bent vienam patikimam žmogui, kas vyksta, kad nereikėtų visko nešti vienai.

Ant šaldytuvo dabar vėl kabo sąskaitos ir sūnaus piešinys, o ne lapelis su skambučių numeriais. Vis dėlto vienas klausimas liko: kodėl Ieva taip lengvai nusprendė, kad mano vardu galima rizikuoti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei artimas žmogus jūsų duomenis panaudotų be leidimo?