Draugė pakvietė į savo naujo namo įkurtuves: grįžusi į dviejų kambarių butą pirmą kartą pajutau pavydą

Po įkurtuvių pirmą kartą rimtai pasikalbėjome apie tai, ko norime mes patys

Kitą savaitgalį pasiūliau vyrui pasivaikščioti prie jūros. Buvo vėjuota, šalta, tačiau abu norėjome pabūti lauke. Ilgai ėjome beveik nekalbėdami, kol pagaliau atsiprašiau už tai, kaip elgiausi grįžusi iš įkurtuvių.

Pasakiau, kad man buvo gėda prisipažinti, jog pavydėjau Rasai. Vyras atsakė, kad pavydas jam nėra svetimas. Kartais ir jis žiūri į pažįstamus, kurie važinėja naujesniais automobiliais, keliauja po pasaulį ar turi geriau apmokamus darbus. Tačiau stengiasi nepamiršti, kad mes nežinome visos jų gyvenimo istorijos.

Tada pirmą kartą per daugelį metų pradėjome kalbėti ne apie tai, ką privalome apmokėti, o apie tai, ko dar norėtume iš savo gyvenimo.

Paaiškėjo, kad vyras irgi jau seniai galvoja apie didesnį būstą. Tik nenorėjo kelti šios temos, nes žinojo, kiek džiaugsmo man suteikė išmokėta paskola. Aš prisipažinau, kad man labai trūksta atskiro miegamojo, tačiau nebūtinai noriu nuosavo namo.

Grįžę namo susėdome ir pradėjome skaičiuoti. Nusprendėme, kad neskubėsime pirkti nieko naujo. Pirmiausia sukaupsime didesnį finansinį rezervą, pasidomėsime mūsų buto verte ir apsvarstysime, ar po metų ar dvejų galėtume persikelti į trijų kambarių butą.

Tai nebuvo įspūdingas sprendimas. Niekas nesikeitė iš karto. Tačiau pirmą kartą pajutau, kad ne tik žiūrime, kaip gyvena kiti, bet ir pradedame planuoti savo ateitį.

Tą vakarą vyras dar pasiūlė vieną paprastą dalyką. Kol nenusipirkome didesnio būsto, galėtume bent jau atnaujinti mūsų dabartinį butą. Pakeisti senas užuolaidas, sutvarkyti svetainės apšvietimą, galbūt nusipirkti patogesnę sofą.

Iš pradžių norėjau atsakyti, kad neverta leisti pinigų, jeigu planuojame kraustytis. Tačiau tada supratau, kad vėl darau tą patį – atidedu gyvenimą kažkokiai geresnei ateičiai.

Dabar į mūsų mažą butą žiūriu kitaip, nors pavydas visiškai neišnyko

Praėjus kelioms savaitėms po įkurtuvių, Rasa atsiuntė nuotrauką iš savo terasos. Buvo gražus rudens rytas, ant stalo stovėjo kavos puodelis, o už lango matėsi spalvoti medžių lapai. Pažiūrėjau į nuotrauką ir vėl pajutau nedidelį pavydo dūrį.

Tačiau šį kartą nepykau ant savęs.

Pagalvojau, kad gražūs dalykai gali kelti pavydą, net jeigu nuoširdžiai džiaugiesi kitu žmogumi. Galbūt svarbu ne apsimesti, kad niekada niekam nepavydi, o suprasti, ką tas jausmas apie tave pasako.

Rasa norėjo namo ir jo siekė. Aš ilgus metus norėjau saugumo, todėl rinkausi stabilumą. Nei vienas pasirinkimas savaime nėra geresnis. Tiesiog dabar atėjo metas pagalvoti, ar mūsų poreikiai nepasikeitė.

Neseniai nusipirkome naują šviestuvą svetainei ir perdažėme vieną sieną. Vyras sutvarkė seniai klibančias spintelės dureles, o aš išrūšiavau daiktus, kuriuos metų metus laikėme „gal kada prireiks“. Mūsų butas netapo didesnis, tačiau staiga jame atsirado daugiau erdvės.

Vieną vakarą sėdėjome ant sofos, gėrėme arbatą ir žiūrėjome filmą. Sūnus buvo savo kambaryje, už lango lijo. Kaimynai vėl garsiai uždarė duris, o mūsų senasis šaldytuvas įsijungė taip triukšmingai, kaip visada.

Pažvelgiau į vyrą ir pagalvojau, kad šiuose mažuose namuose prabėgo didžioji mūsų bendro gyvenimo dalis. Čia parsivežėme sūnų iš ligoninės, čia šventėme jo pirmąjį gimtadienį, čia išgyvenome sunkius laikotarpius ir džiaugėmės mažomis pergalėmis. Čia sužinojome, kad pagaliau išmokėjome paskolą. Čia kasmet puošiame eglutę, nors ji visada truputį trukdo praeiti.

Ir vis dėlto aš vis dar norėčiau didesnio miegamojo, terasos ir virtuvės, kurioje galėčiau pastatyti didelį stalą.

Dabar jau žinau, kad galiu norėti daugiau ir kartu vertinti tai, ką turiu.

Labiausiai mane nustebino ne tai, kad pavydėjau draugei. Nustebino, kaip greitai vienas vakaras svetimuose namuose privertė nuvertinti dvidešimt metų savo gyvenimo. Rasa nieko blogo nepadarė. Ji tiesiog parodė man, kad galima gyventi kitaip. O aš pagaliau supratau, jog nebūtina turėti jos gyvenimo, kad galėčiau pradėti keisti savąjį.

Ką daryti, kai draugų sėkmė pradeda skaudinti?

Pavydas yra nemalonus jausmas, todėl daugelis žmonių nenori jo pripažinti. Ypač sunku, kai pavydime artimam draugui, šeimos nariui ar žmogui, kuriam nuoširdžiai linkime gero. Tačiau pats pavydo jausmas dar nereiškia, kad esame blogi draugai ar nenorime kito žmogaus laimės. Kartais jis tiesiog parodo, kokių dalykų patys ilgimės.

Pirmiausia verta atskirti pavydą nuo priešiškumo. Galime norėti turėti tokį pat erdvų būstą, geriau apmokamą darbą ar daugiau laisvo laiko ir kartu nuoširdžiai džiaugtis, kad draugui pasisekė. Problema prasideda tuomet, kai dėl nuolatinio lyginimosi pradedame nuvertinti savo gyvenimą arba ieškoti priežasčių sumenkinti kitų pasiekimus.

Antra, naudinga savęs paklausti, kas konkrečiai sukėlė stipriausią reakciją. Galbūt pavydime ne naujo automobilio, o galimybės keliauti? Ne didelio namo, o asmeninės erdvės? Ne didelio atlyginimo, o jausmo, kad mūsų pastangos tinkamai įvertintos? Kai suprantame tikrąjį poreikį, tampa lengviau ieškoti sprendimų.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad dažniausiai matome tik dalį kitų žmonių gyvenimo. Įkurtuvėse matome gražiai įrengtą namą, bet nebūtinai žinome, kiek metų teko jam taupyti, kokios paskolos paimtos ar kokių dalykų šeima atsisakė. Socialiniuose tinkluose ši problema dar ryškesnė, nes žmonės dažniausiai dalijasi maloniausiomis akimirkomis, o ne kasdieniais rūpesčiais.

Jeigu pavydas paskatina ką nors keisti, verta pradėti nuo realių galimybių. Nebūtina iš karto pirkti didesnio būsto, keisti darbo ar imti paskolos vien todėl, kad kažkas kitas jau tai padarė. Kartais užtenka konkretaus tikslo – pradėti taupyti, susiplanuoti mokymus, atnaujinti namus ar pagaliau rimtai pasikalbėti su sutuoktiniu apie ateitį.

Galiausiai nereikėtų leisti, kad materialiniai skirtumai sugadintų seną draugystę. Žmonių pajamos, galimybės ir gyvenimo pasirinkimai skiriasi, tačiau jie neturi būti pagrindinis draugystės matas.

Kartais svetima sėkmė skaudina ne todėl, kad kitam linkime blogo, o todėl, kad ji primena mūsų pačių neišsipildžiusius norus. Ir nors pripažinti tai nelengva, toks supratimas gali būti naudingas. Jis leidžia nustoti lenktyniauti su kitais ir pagaliau paklausti savęs, kokio gyvenimo iš tiesų norime.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt