Irena jau nebežino ką daryti. Pensijos gauna vos 470 eurų, maistui jau nebeužtenka, o dar laukia šildymo sezonas
Irena gauna 470 eurų pensiją, tačiau atsidėjusi pinigų sąskaitoms, vaistams ir kitoms būtinoms išlaidoms maistą perka vis atsargiau. Spalį ją labiausiai neramina dar neatėjusi šildymo sąskaita: jeigu jau dabar mėnesio pabaigoje tenka atsisakyti dalies pirkinių, iš ko reikės mokėti už šilumą?
Parduotuvėje ji pirmiausia žiūri į kainą
Prieš eidama apsipirkti Irena atsidaro šaldytuvą ir patikrina kiekvieną lentyną. Anksčiau tai darydavo tam, kad nenusipirktų to, ko dar turi, o dabar – kad sugalvotų, ko šiandien galima nepirkti. Jeigu likę bulvių ir morkų, bus sriubos, jeigu šaldiklyje yra duonos, naujo kepalo nereikės. Pirkinių sąrašas trumpas, tačiau net ir jį parduotuvėje kartais tenka pakeisti.
Labiausiai ją vargina ne vien didesnė galutinė suma, o nuolatinis rinkimasis. Paimti varškės ar dar palaukti, pirkti mėgstamos žuvies ar apsiriboti kiaušiniais, pasiimti obuolių ar pirmiausia suvalgyti namuose likusias kruopas. Kiekvienam papildomam pirkiniui reikia rasti, ko atsisakyti. Net prie nedidelės lentynos tenka pastovėti ilgiau, nors anksčiau būtinus produktus susirinkdavo beveik negalvodama.
Grįžusi ji iškart padalija maistą kelioms dienoms. Didesnį puodą sriubos verda ne todėl, kad norėtų visą savaitę valgyti tą patį, o todėl, kad taip paprasčiau suplanuoti likusius pinigus. Kartais vakarienei pasišildo tai, ką valgė per pietus, ir pasako sau, kad nieko kito nesinori. Tik tuščias šaldytuvas mėnesio pabaigoje primena, jog pasirinkimas buvo gana menkas.
Sąskaitoms pinigų atideda dar nepradėjusi gyventi
Pensijos gavimo dieną Irena pirmiausia susėda prie virtuvės stalo. Šalia padeda užrašų knygelę, telefoną ir visus mokėjimus, kurių negalima pamiršti. Gavusi pinigus ji neplanuoja didesnio apsipirkimo ar malonaus savaitgalio – iš pradžių aiškinasi, kiek jų liks po būtinų išlaidų. Tas likutis ir tampa viso ateinančio mėnesio planu.
Uždelstų mokėjimų ji bijo labiau nei tuščios lentynos. Maistą, atrodo, dar galima kaip nors ištempti, o sąskaita turi konkrečią sumą ir terminą. Todėl pirmiausia sumoka, tik paskui skaičiuoja, iš ko valgys. Naujas rankšluostis, susidėvėjusios šlepetės ar sugedusi virtuvės smulkmena vis nusikelia į kitą mėnesį.
Sunkiausia tada, kai atsiranda išlaida, kurios užrašų knygelėje nebuvo. Prireikia papildomo pirkinio vaistinėje, sugenda telefonas arba tenka važiuoti ten, kur pėsčiomis nenueisi. Atsargos tokiems atvejams beveik nėra. Irena pradėjo vengti net mažų pažadų sau, nes nusivilti tenka jau ne pirmą kartą.

Artėjantis šildymas kelia nerimą dar neatėjus sąskaitai
Spalį Irena dažniau pažiūri į termometrą už lango. Šaltis jai reiškia ne tik šiltesnį megztinį ir anksčiau užtraukiamas užuolaidas. Kiekviena vėsesnė diena primena, kad netrukus prie įprastų mokėjimų prisidės šildymas. Laukdama pirmos sąskaitos ji jau dabar bando išleisti mažiau.
Vakarais ant sofos guli pledas, prie lovos paruoštos šiltos kojinės. Tačiau Irena supranta, kad vien apsirengusi šilčiau neišspręs visų išlaidų. Ji gali atsisakyti saldumyno, rečiau pirkti mėsos, ilgiau dėvėti seną paltą, bet ne visos būtinos išlaidos mažėja kartu su jos norais. Nuo šitos minties kartais darosi pikta.
Apie pinigus su artimaisiais ji kalba nenoriai. Paklausta, kaip laikosi, dažniausiai atsako, kad po truputį, nes nenori pradėti pokalbio nuo skundų. Vaikai turi savo sąskaitas ir rūpesčius, o prašyti pervesti pinigų maistui jai atrodo labai sunku. Ji baiminasi, kad sulaukusi pagalbos kartu praras ir teisę pasakyti, jog dar gali pasirūpinti savimi.
Vieną vakarą ji nustojo sakyti, kad visko užtenka
Dukrai paskambinus Irena kaip tik dėliojo ant stalo pirkinių čekius. Pokalbis prasidėjo įprastai, tačiau paklausta, ką gamino vakarienei, ji ilgokai tylėjo. Paskui pasakė, kad nebežino, kaip išgyventi mėnesį, ir kad šildymo sąskaitos laukia su baime. Pasakiusi tai garsiai iškart pajuto norą sušvelninti: dar nėra taip blogai, dar susitvarkys.
Šįkart dukra neskubėjo pasiūlyti pirkti pigiau ar dažniau ieškoti akcijų. Susitarė savaitgalį kartu peržiūrėti būtinas išlaidas, išsiaiškinti, dėl kokios pagalbos galima kreiptis, ir aptarti, kuo šeima galėtų prisidėti reguliariai. Irenai palengvėjo nuo konkretaus susitarimo. Jai nereikėjo dar vieno patarimo taupyti tai, ką jau seniai skaičiuoja.
Padėjusi telefoną ji čekius sudėjo atgal į stalčių. Pensija nuo pokalbio nepadidėjo, o būsima sąskaita niekur nedingo, tačiau savaitgalio ji jau laukė dėl kitos priežasties. Pirmą kartą po ilgo laiko nereikės apsimesti, kad virtuvėje nieko netrūksta. Dukrai atvykus Irena parodys ir užrašų knygelę, ir tai, kas iš tiesų likę šaldytuve.
Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Turite savo istoriją? Papasakokite mums.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


