Iš Norvegijos grįžau po šešerių metų ir radau 1 400 eurų PSD skolą. Kad buvau draustas užsienyje, teko įrodinėti dokumentais kelis mėnesius

Pirmą vakarą, kai telefone pamačiau skolą, pagalvojau, kad prisijungiau ne ten. Patikrinau vardą, pavardę, asmens kodą. Viskas mano. Šalia – maždaug 1 400 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmokų skola.

Buvau grįžęs į Lietuvą prieš savaitę. Koridoriuje dar stovėjo neiškrautos dėžės, automobilyje gulėjo darbo batai, kuriuos parsivežiau iš Norvegijos. Mintyse skaičiavau, kiek laiko galiu ramiai ieškoti darbo ir ką pirmiausia susitvarkysiu namuose.

Tokios išlaidos tame plane nebuvo.

Paskambinau broliui. Jis Norvegijoje dirbo ilgiau už mane.

– O išvykimą buvai deklaravęs? – paklausė.

Pasakiau, kad ne. Net ištaręs dar tikėjausi, jog tai negali būti taip svarbu.

– Tai nuo šito ir pradėk aiškintis.

Išvažiavau trims mėnesiams. Bent jau taip sakiau

Kai pirmą kartą kroviau lagaminą, šešerių metų planuose nebuvo. Pažįstamas pasiūlė darbo statybose, reikėjo žmogaus keliems mėnesiams. Galvojau užsidirbsiąs remontui ir grįšiąs.

Pirmas objektas užsitęsė. Paskui atsirado kitas. Gavau normalesnį būstą, pradėjau geriau suprasti kalbą, darbdavys pasiūlė pasilikti.

Lietuvoje mano adresas liko tas pats – pas mamą. Atrodė, kam viską keisti, jeigu dar nežinau, kiek ten būsiu. Kaskart grįžęs per šventes sakydavau, kad kitąmet gal jau visam.

Apie išvykimo deklaravimą buvau girdėjęs. Tai nebuvo paslaptis, kurią kas nors nuo manęs slėpė. Tik vis atidėdavau. Vieną kartą reikėjo skubėti į darbą, kitą – baigė galioti prisijungimas, trečią nusprendžiau susitvarkyti grįžęs.

Galiausiai nebesusitvarkiau niekada.

Norvegijoje dirbau oficialiai. Gaudavau algalapius, kasmet tvarkydavau mokesčių reikalus. Man atrodė, kad jeigu viskas vyksta legaliai ten, Lietuvoje irgi turėtų būti aišku, kur esu.

Pasirodo, mano įsitikinimas ir institucijų turimi duomenys buvo skirtingi dalykai.

Pirmame pokalbyje kartojau vieną sakinį

Susisiekęs su „Sodra“ iškart pasakiau, kad šešerius metus dirbau Norvegijoje.

Darbuotoja paprašė patikslinti laikotarpius, paklausė apie išvykimo deklaraciją. Paaiškinau, kad jos nepateikiau.

– Bet aš ten mokėjau mokesčius, – pakartojau.

Ji paaiškino, kad PSD įmokų perskaičiavimui svarbu patvirtinti socialinio draudimo aplinkybes konkrečiais laikotarpiais. Vien pasakyti, kad dirbau ir mokėjau mokesčius, neužtenka.

Tuo metu išgirdau tik tai, kad vėl reikia pažymų.

– Jūs norite, kad dabar po šešerių metų viską surinkčiau?

Ji ramiai pasiūlė pirmiausia išsiaiškinti, už kokius mėnesius priskaičiuota mano matoma suma ir kokių dokumentų reikės būtent jiems.

Skolos išklotinėje buvo atskiri laikotarpiai. Mano paskyroje rodoma suma nebuvo paprastas visų šešerių metų mėnesinių įmokų sudėjimas. Tai buvo svarbi detalė, kurios pats, išsigandęs bendro skaičiaus, net nebuvau patikrinęs.

Po pokalbio ant lapo susirašiau datas. Pirmą kartą vietoj bendro „aš gyvenau Norvegijoje“ turėjau konkrečius mėnesius, apie kuriuos reikėjo gauti atsakymą.

Nusiunčiau tai, ką turėjau. Ne viskas tiko

Kompiuteryje susiradau seną aplanką su darbo dokumentais. Jame buvo sutartys, algalapiai, mokesčių dokumentai, nuomotojo siųsti laiškai. Dalis failų vadinosi taip, kad reikėjo kiekvieną atidaryti ir pažiūrėti.

Pirmą vakarą atrodė, jog turiu viską. Kitą supratau, kad tarp dokumentų yra tarpų.

Vienoje įmonėje buvau dirbęs trumpiau, jos personalo darbuotoja jau pasikeitusi. Kitos įmonės senos sistemos prisijungimas nebeveikė. Telefonu fotografuotas dokumentas buvo toks neryškus, kad net pats sunkiai perskaičiau datą.

Surinkęs nusiunčiau pluoštą dokumentų. Paskui gavau patikslinimą, kad reikia ne vien pajamų ar darbo fakto įrodymo, o tinkamo patvirtinimo dėl draudimo.

Čia pagaliau nustojau kartoti žodį „mokesčiai“. Pajamų mokestis, darbo sutartis ir socialinis draudimas man iki tol buvo susilieję į vieną sąvoką: dirbau oficialiai, vadinasi, viskas sumokėta.

Tačiau perskaičiuojant PSD reikėjo atsakyti į konkretesnį klausimą.

„Sodra“ nurodo, kad ES ir Europos ekonominės erdvės valstybėse dirbusiems žmonėms įmokos gali būti perskaičiuojamos pateikus kompetentingos užsienio įstaigos dokumentus, patvirtinančius atitinkamas draudimo aplinkybes. Norvegija priklauso EEE, tačiau tinkamą dokumentą ir jo apimamą laikotarpį reikia įvertinti pagal konkrečią situaciją.

Labiausiai nervino laukimas tarp atsakymų

Vieną dieną išsiųsdavau užklausą, kitą tikrindavau paštą. Sulaukęs atsakymo turėdavau patikslinti datą ar pateikti papildomus duomenis. Tada vėl laukdavau.

Norvegijoje likęs buvęs kolega padėjo susisiekti su žmogumi, kurio numerio nebeturėjau. Buvusiai darbovietei parašiau tris kartus, kol gavau reikiamą informaciją apie savo darbo laikotarpį. Dėl draudimo patvirtinimo kreipiausi į atsakingą Norvegijos instituciją, paaiškinęs, kokiam tikslui dokumentas reikalingas.

Tai nebuvo kasdienis vaikščiojimas po kabinetus. Didžiąją dalį tvarkiau kompiuteriu. Bet galvoje šitas reikalas buvo nuolat.

Mama kartą paklausė, ar jau išsikroviau paskutinę dėžę.

– Dar ne.

– O ką visą vakarą darai?

Parodžiau ekraną. Ji pasižiūrėjo į norvegišką dokumentą, paskui į mane.

– Tai tu ten buvai, o dabar turi parodyti, kad buvai?

– Ne visai, – atsakiau.

Pradėjau aiškinti apie draudimą ir pats išgirdau, kad pagaliau suprantu, ko manęs prašo. Tik apmaudas dėl to niekur nedingo.

Nauja deklaracija nebūtų išsprendusi seno laikotarpio

Iš pažįstamo gavau patarimą tiesiog dabar deklaruoti išvykimą ir nesukti galvos. Kitas pasiūlė sumokėti, kad „nebūtų problemų“, o paskui bandyti susigrąžinti.

Šįkart nieko nedariau vien išgirdęs užtikrintą balsą.

Jau buvau grįžęs gyventi į Lietuvą. Man reikėjo sutvarkyti dabartinę padėtį ir atskirai išsiaiškinti ankstesnius laikotarpius, o ne pateikti deklaraciją vien tam, kad ekrane dingtų nemalonus skaičius.

„Sodra“ aiškina, kad išvykstant ilgesniam nei šešių mėnesių laikui išvykimą reikia deklaruoti. Deklaracija paprastai įsigalioja ne anksčiau nei jos pateikimo dieną, todėl jos nereikėtų laikyti būdu automatiškai panaikinti anksčiau priskaičiuotas įmokas.

Pasitikslinau ir tai, ką turiu daryti, kol renkami dokumentai. Nenorėjau painioti pateikto prašymo su jau priimtu sprendimu. Viską, ką buvau pateikęs, ir gautus atsakymus pradėjau saugoti vienoje vietoje.

Gavęs perskaičiavimą tikrinau ne tik galutinę sumą

Kai gavau reikiamus draudimo dokumentus, pateikiau juos su prašymu perskaičiuoti PSD įmokas. Dar kartą patikrinau datas. Nenorėjau po kelių savaičių išgirsti, kad pažymoje trūksta vieno mėnesio, kurį pats pražiūrėjau.

Sprendimo nesulaukiau tą pačią dieną. Kurį laiką paskyroje vis dar matėsi ankstesni duomenys, todėl tikrinau ir pranešimus, ne vien bendrą skaičių.

Galiausiai už dokumentais patvirtintus laikotarpius įmokos buvo perskaičiuotos. Mano atveju pateikti patvirtinimai apėmė tuos mėnesius, dėl kurių ir buvo susidaręs ginčijamas įsiskolinimas. Po perskaičiavimo ta maždaug 1 400 eurų skola nebeliko.

Tai nebuvo bendras skolos „nurašymas“, nes papasakojau savo istoriją. Reikėjo dokumentų, patvirtinančių konkrečius laikotarpius. Kitam žmogui gali likti neapdraustų tarpų, kuriuos reikės aiškintis atskirai.

Tokį principą nurodo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: užsienio valstybei patvirtinus draudimo laikotarpius, PSD įmokų skola už juos perskaičiuojama.

Dabar pirmiausia tikrinu datas, o ne klausau „man irgi taip buvo“

Apie šitą istoriją pasakojau keliems Norvegijoje likusiems pažįstamiems. Du iš jų pasakė išvykimo irgi nedeklaravę. Vienas paprašė atsiųsti, kokios pažymos reikia.

Nusiunčiau oficialią informaciją ir pasiūliau pirmiausia pasitikslinti savo laikotarpius. Po viso šito nebenorėjau kitam žmogui pažadėti, kad mano dokumentas tiks ir jam.

Pats pradėčiau nuo trijų dalykų: išklotinės, už ką priskaičiuota skola, oficialaus atsakymo, kokio patvirtinimo reikia, ir prašymo perskaičiuoti įmokas. Senus algalapius bei sutartis išsaugočiau, bet nebesitikėčiau, kad vien jų visais atvejais pakaks.

Tą vakarą, kai reikalas baigėsi, iškroviau paskutinę dėžę. Dugne radau Norvegijos darbo pirštines, seno buto raktų pakabuką ir segtuvą su dokumentais.

Anksčiau tokius popierius sukraudavau kur nors toliau. Šįkart segtuvą padėjau į spintelę prie savo Lietuvos dokumentų.

Mama paklausė, ar dabar jau tikrai viską parsivežiau.

– Dabar, atrodo, viską, – atsakiau.

Tik prieš uždarydamas kompiuterį dar kartą patikrinau paskyrą.