Iš Prancūzijos atvykusi mamos pusseserė mūsų sodyboje neištvėrė: „Jūsų tualetas pažeidžia žmogaus teises“

Kai liepą į Kauną atvažiavo mamos pusseserė Rasa, iš pradžių planavome gana įprastą savaitę: pasivaikščioti po miestą, aplankyti gimines, kur nors ramiai papietauti. Rasa jau beveik dvidešimt metų gyveno Prancūzijoje, netoli Liono. Susiskambindavome per šventes, kartais apsikeisdavome nuotraukomis, tačiau gyvai nebuvome matęsi senokai. Mama jos laukė taip, lyg atvažiuotų ne giminaitė, o visa seniai išsisklaidžiusi jaunystės draugija.

Mintis nuvažiuoti į mūsų sodybą netoli Prienų kilo prie pusryčių stalo. Mama pradėjo pasakoti, kad ten jau dera agurkai, vakarais galima pasėdėti lauke, o kaimynas Antanas savaitgaliais kūrena pirtį. Rasa pasakė, kad jai kaip tik norėtųsi pabėgti nuo miesto. Aš pasiūliau išvažiuoti dar tą pačią dieną. Susitarėme taip greitai, kad nė vienas nepaklausėme svarbiausio dalyko – ką kiekvienas iš mūsų įsivaizduoja išgirdęs žodį „sodyba“.

Mes galvojome apie seną šeimos namelį, lysves, lauko stalą ir savaitgalį be didelių planų. Rasa, kaip paaiškėjo vėliau, tikėjosi panašios ramybės, tik su patogiu vonios kambariu, geru interneto ryšiu ir mažiau vabzdžių. Apie tai sužinojome jau atvažiavę, kai atsitraukti nuo sumanymo nebebuvo taip paprasta.

Dar pakeliui supratau, kad apie atostogas galvojame skirtingai

Prieš išvažiuodama Rasa į krepšį susidėjo vandens, drėgnų servetėlių, kelis užkandžius ir papildomą megztinį. Mama nusijuokė, kad maisto užteks visiems, bet Rasa paaiškino mėgstanti turėti savo atsargų. Man tai nepasirodė keista. Pats važiuodamas į nepažįstamą vietą dažnai pasiimu daugiau, negu prireikia. Tik vėliau jos krepšys tapo mūsų savaitgalio juokelių priežastimi – atrodė, kad jame pasiruošta beveik visoms įmanomoms nelaimėms.

Pasukus į mažesnį kelią, prieš automobilį iš pakelės pakilo fazanas. Rasa krūptelėjo ir įsikibo į priekinės sėdynės atlošą. Toliau pravažiavome moterį, kuri prie kiemo vartų nešė du kibirus vandens. Viešnia paklausė, ar toje vietoje nėra vandentiekio. Mama pradėjo aiškinti, kad vieni turi gręžinius, kiti šulinius, o daržui laistyti žmonės renkasi tai, kas patogiau. Pokalbis buvo visai ramus, tačiau jutau, kad Rasa atidžiai registruoja kiekvieną aplinkybę, apie kurią mes net nesusimąstome.

Prie sodybos pirmiausia pajutome dūmų kvapą. Antanas jau kūreno pirtį. Rasa apsidairė ir paklausė, ar tik kur nors nedega. Parodžiau į kaminą už kaimyno obelų, paaiškinau, kas vyksta. Ji linktelėjo, bet dar kelias minutes žvalgėsi į tą pusę.

Mūsų namelis nebuvo nei apleistas, nei pavojingas, tačiau gražiose atostogų nuotraukose jo tikriausiai niekas nebūtų palaikęs prabangiais apartamentais. Sena veranda, nevienodos kėdės, mamos prižiūrimi gėlynai, keli seniai taisyti laipteliai. Viduje turėjome elektrą, šaldytuvą ir viską, ko mums reikėdavo trumpam savaitgaliui. Rasa apėjo kambarius, pasidėjo krepšį ir išsitraukė telefoną.

Internetas veikė prastai. Pasakiau, kad geriausiai pagauna prie obels, arčiau vartų. Ji pažiūrėjo į mane laukdama, kada pradėsiu juoktis. Kai suprato, kad kalbu rimtai, išėjo į kiemą ir kelias minutes vaikščiojo aplink medį, pakėlusi telefoną.

— Tai čia jūsų ryšio centras? — paklausė grįžusi.

Tąkart juokėmės visi. Dar nežinojome, kad tikrasis savaitgalio ginčas laukia visai kitoje kiemo pusėje.

Dvokiantis tualetasNuotrauka: Sukurta DI

Po dviejų valandų išgirdome sakinį, kurio nepamiršime ilgai

Netrukus Rasa paklausė, kur tualetas. Namuose įrengtu tuo metu negalėjome naudotis – po stiprių liūčių turėjome bėdų su nuotekų sistema ir laukėme, kol ją sutvarkys. Mums tai nebuvo pirma tokia situacija, todėl naudojomės senuoju lauko tualetu. Apie šią aplinkybę prieš išvažiuodami tiesiog nepagalvojome pasakyti.

Parodžiau takelį už daržo. Ten stovėjo nedidelis medinis namelis, neseniai perdažytas, su tvarkingai uždengtu stogu. Rasa pirmiausia pažvelgė į jį, paskui į mane.

— Tu rimtai?

Pasakiau, kad taip, ir dar pridūriau, jog ten viskas tvarkinga. Dabar suprantu, kad šis mano patikinimas buvo pernelyg drąsus. Tą rytą nė vienas nebuvome užėję patikrinti, kokia padėtis viduje.

Rasa nuėjo, uždarė duris ir beveik iš karto vėl pasirodė. Durų skląstis buvo užstrigęs, kampe tupėjo voras, viduje zvimbė musės. Ant kablio kabėjo sena darbinė striukė, kurią kartais prispausdavome prie durų, kad šios nesivarinėtų nuo vėjo. Mums tai buvo seniai pažįstamas nepatogumas. Jai – paskutinis lašas.

— Jūsų tualetas pažeidžia žmogaus teises! — pareiškė ji taip garsiai, kad mama iškišo galvą pro verandos duris.

Iš pradžių vos nesusijuokiau. Toks rimtas sakinys mūsų daržo pakraštyje skambėjo netikėtai. Tačiau pažvelgęs į Rasą supratau, kad jai visai nejuokinga.

— Aš atvažiavau pas jus pailsėti. Nenoriu laikyti durų ranka ir galvoti, kas man lipa už nugaros. Galėjote bent perspėti.

Ir šioje vietoje ji buvo teisi. Galėjome. Tai, prie ko patys buvome įpratę, kitam žmogui nebūtinai turėjo atrodyti priimtina vien todėl, kad jis mūsų svečias.

Kaip tik tuomet pro vartelius įėjo Antanas. Vienoje rankoje laikė nedidelį kibirėlį agurkų, kitoje – sodo žirkles. Paklausė, kas atsitiko. Rasa trumpai paaiškino, o jis, užuot pradėjęs ginčytis apie kaimo gyvenimą, nuėjo pažiūrėti durų.

— Skląstis blogas, — nusprendė. — Turiu kitą. Atnešiu.

Tada pastatė kibirėlį ant suolo ir atsisuko į Rasą:

— O kol sutaisysim, imkit agurkų. Šitie bent jau nusiskundimų dar nesulaukė.

Mama pradėjo juoktis pirma. Aš neišlaikiau paskui ją. Rasa dar mėgino išlikti rimta, bet burnos kampučiai jau kilo. Konfliktas neišnyko akimirksniu, tačiau pagaliau galėjome kalbėtis be pakelto balso.

Antanas atnešė skląstį, aš išvaliau namelį ir pašalinau voratinklius. Mama pasirūpino, kad šalia būtų vandens rankoms nusiplauti, muilo ir švarus rankšluostis. Tai neužtruko tiek, kad nebūtume galėję padaryti dar prieš viešniai atvažiuojant.

Vakare ji pati pravėrė pirties duris

Likusią popietę Rasa laikėsi arčiau namo. Skaitė, gėrė atsivežtą vandenį, kartais nueidavo prie obels patikrinti žinučių. Mama kelis kartus bandė ją įtraukti į pokalbį, tačiau aš paprašiau truputį palikti ramybėje. Po rytinių įspūdžių paskutinis dalykas, kurio jai reikėjo, buvo nuolatiniai klausimai, ar jau pradėjo patikti.

Prie vakarienės stalo ji atsipalaidavo. Paklausė, kas sodino serbentus, ar obelis sena, kiek laiko mūsų šeima turi šią vietą. Mama pradėjo pasakoti, kaip senelis statė verandą ir kodėl prie lango liko kreivas laiptelis. Rasa prisiminė jį iš vaikystės. Paaiškėjo, kad kai kurios istorijos, kurias buvau girdėjęs daugybę kartų, jai buvo visai naujos.

Apie devintą pasirodė Antanas ir pakvietė į pirtį. Rasa iš karto atsisakė.

— Šiandien man atradimų jau užteko.

Niekas jos neįkalbinėjo. Nuėjome su mama, o ji liko verandoje. Po kurio laiko, išėjęs atsivėsinti, pamačiau ją prie pirties durų. Sakė atėjusi tik pasižiūrėti, nes iš vidaus girdėjo mūsų juoką.

Antanas parodė, kur galima persirengti, padavė švarų rankšluostį ir pasakė, kad neprivalo niekur skubėti. Rasa iš pradžių atsisėdo priepirtyje. Paskui trumpam užėjo į vidų ir įsitaisė ant žemesnio suolo. Mes toliau kalbėjomės taip, lyg nieko ypatingo nebūtų įvykę. Man atrodo, būtent tai jai ir padėjo – nė vienas nelaukėme iš jos prisipažinimo, kad klydo.

Vėliau sėdėjome lauke. Rasa buvo apsisiautusi rankšluosčiu, plaukai drėgni, telefonas likęs namelyje. Ji klausėsi mamos ir pirmą kartą tą dieną neatrodė laukianti, kada galės grįžti į miestą.

— Šitas man patinka, — pasakė rodydama į pirtį. — Tik nepradėkit dabar aiškinti, kad dėl to ir tualetas geras.

Pažadėjau neaiškinti.

Ryte ją radau prie Antano lysvių

Kitą rytą atsikėliau apie aštuntą. Rasos lova jau buvo paklota, verandoje stovėjo tuščias kavos puodelis. Pamaniau, kad išėjo prie obels skambinti namiškiams, bet jos ten nebuvo. Radau kaimyno darže.

Antanas laistė lysves, o Rasa nešė nedidelį, tik iki pusės pripiltą kibirą. Pamatęs mane kaimynas pasakė, kad turįs naują pagalbininkę. Ji iš karto paaiškino pati pasisiūliusi, todėl nereikia galvoti, kad ją kas nors įdarbino.

Stebėjau, kaip ji atsargiai pila vandenį prie augalų. Darė lėtai, kartais pasitikslindavo, ar pakanka. Antanas nerodė nekantrumo ir nesišaipė. Papasakojo, kodėl vieną lysvę laisto daugiau, o kitą tą rytą palieka ramybėje. Rasa klausėsi taip atidžiai, lyg būtų gavusi užduotį, kurią būtinai norėjo atlikti gerai.

Baigęs Antanas nuskynė kelis agurkus. Nusiplovėme juos ir parsinešėme prie pusryčių stalo. Rasa vieną perpjovė, paragavo ir pasakė, kad tokio skonio agurkų seniai nevalgė. Mama, žinoma, iš karto pradėjo krauti jai daugiau.

— Aš dar neišvažiuoju, — sustabdė ją Rasa. — Palikim pietums.

Šis sakinys man įsiminė labiau nei vakarykštis pareiškimas apie žmogaus teises. Dar prieš dieną buvau beveik įsitikinęs, kad ryte ji paprašys kuo greičiau vežti į Kauną. Dabar pati planavo, ką valgysime vėliau.

Vis dėlto ji nevirto kitu žmogumi. Toliau tepėsi priemone nuo uodų, gėrė atsivežtą vandenį ir prieš atsisėsdama apžiūrėdavo suolą. Tik mums tai jau nebetrukdė, o jai nebereikėjo atsiprašinėti dėl savo įpročių.

Grįždami juokėmės iš to paties, dėl ko buvome susipykę

Sekmadienį susikrovėme daiktus, užrakinome namelį ir išvažiavome. Mama sėdėjo priekyje, Rasa – gale, ant kelių laikydama maišelį Antano agurkų. Telefone ji peržiūrinėjo nuotraukas: obelį, verandą, mamą prie lysvių, kaimyno pirtį. Tarp jų pamačiau ir medinį namelį daržo gale.

Paklausiau, ar šią nuotrauką rodys grįžusi į Prancūziją.

— Būtinai. Papasakosiu, kaip atvažiavau savaitgalio ir pirmiausia išsireikalavau durų skląsčio.

Mama nusijuokė, o paskui rimtai atsiprašė, kad nepasakė apie laikinus nepatogumus. Rasa atsakė, kad pati galėjo mažiau karščiuotis. Tuo viskas ir baigėsi – be ilgų pamokslų apie tai, kas geriau supranta gyvenimą.

Man šis savaitgalis parodė, kaip lengvai savo įpročius palaikome savaime suprantamais. Mes tikėjomės, kad Rasa iš karto pamėgs vietą, kuri mums brangi dėl daugybės prisiminimų. Ji tų prisiminimų neturėjo. Iš pradžių matė prastą ryšį, nepatogų tualetą ir svetimą kasdienybę. Tik pabuvusi kartu pradėjo pažinti tai, dėl ko mes ten grįždavome.

Po kelių dienų Rasa paklausė, ar dar spėtume nuvažiuoti prieš jos skrydį namo. Mama apsidžiaugė ir iš karto pradėjo planuoti, ką iškeps. Aš pažadėjau susitarti su Antanu dėl pirties.

— Tik tualetą patikrink iš anksto, — pridūrė Rasa. — Aš į kaimą jau noriu. Dėl skląsčio antrą kartą derybų nevesiu.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!