Kaimynas kasmet degina lapus, o dūmai eina tiesiai į mūsų kiemą: ką atsakė seniūnija

Ruduo mūsų kieme visada prasideda gražiai. Obelys numeta paskutinius vaisius, vaikai dar bando spardyti kamuolį tarp lapų, o vakare ore jau jaučiasi drėgmė ir šaltėjanti žemė. Bet kelerius metus iš eilės spalio pradžia mums reiškė ne tik gelstančius medžius. Ji reiškė ir dūmus. Kaimynas lapus degindavo kasmet. Ne vieną maišą, ne kelias sausas šakeles, o visą didelę sugrėbtą krūvą sodo gale. Iš pradžių bandžiau į tai žiūrėti ramiai. Seniau taip darė daug kas: sugrėbei, užkūrei, palaukei, kol sudegs, ir kiemas švarus. Bet mūsų kieme tuo metu nebuvo nei rudens romantikos, nei ramybės. Dūmai eidavo tiesiai į terasą, į vaikų žaidimų vietą, į atidarytus langus. Skalbiniai ant virvės per pusvalandį įgaudavo tokį kvapą, lyg būtų kabėję prie laužo. Pirmą kartą nieko nesakėme. Antrą kartą uždarėme langus. Trečią kartą žmona nebeištvėrė, nes jaunesniam vaikui pradėjo graužti akis. Tą vakarą stovėjau kieme, žiūrėjau į pilką dūmų debesį virš tvoros ir galvojau: ar tikrai žmogus savo sklype gali daryti ką nori, net jei kiti dėl to nebegali būti savo kieme? „Čia mano kiemas“ nėra atsakymas Su kaimynu pirmiausia bandžiau kalbėtis gražiai. Priėjau prie tvoros ir paprašiau bent jau nedeginti tada, kai vėjas pučia į mūsų pusę. Jis tik mostelėjo ranka. – Visą gyvenimą žmonės lapus degino ir niekam neužkliuvo, – pasakė. – Čia mano kiemas. Tą sakinį turbūt yra girdėję ne vieni kaimynai Lietuvoje. Mano kiemas, mano lapai, mano laužas. Bet problema ta, kad dūmai tvoros nesupranta. Jie nesustoja ties sklypo riba ir nepaklausia, ar gali pereiti į kitą kiemą. Jie eina ten, kur neša vėjas. Po to pokalbio kelias dienas dar laukėme. Atrodė, gal susipras. Bet kitą šeštadienį viskas pasikartojo. Tik šį kartą dūmai buvo dar tirštesni, nes lapai buvo drėgni. Kieme pasidarė sunku būti. Uždariau langus, įnešiau skalbinius, vaikus parsivedžiau į vidų. Tada atsisėdau prie kompiuterio ir parašiau seniūnijai. Seniūnijos atsakymas nustebino paprastumu Tikėjausi formalaus atsakymo, kad „bus nagrinėjama“ arba „kreipkitės kitur“. Bet seniūnijos darbuotoja paskambino gana greitai. Ji pirmiausia paklausė, kur tiksliai vyksta deginimas, ar tai miesto, miestelio, sodų bendrijos ar kaimo teritorija, ar deginami tik lapai, ar kartu metamos ir kitos atliekos, ar dūmai eina į gyvenamuosius namus. Atsakymas buvo labai aiškus: vien tai, kad lapai yra „natūralūs“, dar nereiškia, jog juos galima deginti bet kada ir bet kaip. Aplinkosaugininkai primena, kad žaliąsias atliekas pirmiausia rekomenduojama kompostuoti arba perduoti atliekų tvarkytojui, o deginimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai nėra galimybių kompostuoti, perduoti ar kitaip panaudoti atliekų. Seniūnijoje taip pat paaiškino, kad nuo 2026 m. gegužės 1 d. draudimas deginti augalus ir jų dalis lauko sąlygomis taikomas ne tik miestuose ir miesteliuose, bet ir kurortuose, kurortinėse teritorijose bei į miestų teritorijas nepatenkančiose mėgėjų sodų bendrijose, išskyrus nustatytas išimtis. Kaimuose ir viensėdžiuose situacija priklauso ir nuo savivaldybės nustatytų sąlygų, o jei jos nenustatytos, surinktų augalų deginimas taip pat draudžiamas, išskyrus mažą – iki 1 kubinio metro – sumedėjusių augalų kiekį. Svarbiausia detalė – dūmai neturi eiti į kaimynų kiemus Man labiausiai įstrigo viena seniūnijos darbuotojos frazė: net jei kažkuriais atvejais deginimas būtų galimas, tai nereiškia, kad galima uždūminti kaimynus. Aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad deginti skirti augalai ar jų dalys turi būti sausi, surinkti arba sugrėbti, o pats deginimas turi būti prižiūrimas taip, kad intensyvūs dūmai nepatektų į aplinkines gyvenamąsias teritorijas. Tai buvo labai svarbus atsakymas. Nes iki tol atrodė, kad ginčas vyksta tarp dviejų žmonių: vienam reikia susitvarkyti lapus, kitam trukdo dūmai. Bet iš tikrųjų klausimas platesnis. Tai ne tik kaimyniškas nepatogumas. Tai ir aplinkos oro, ir priešgaisrinės saugos, ir elementarios pagarbos klausimas. Seniūnija patarė kitą kartą nefotografuoti vien tik dūmų iš toli. Reikia fiksuoti patį deginimo faktą: kur kūrenama, kas deginama, ar matosi lapų krūva, ar dūmai eina į gyvenamuosius namus, kokia data ir laikas. Jei deginimas vyksta tuo metu ir kyla realus pažeidimas ar pavojus, reikia pranešti telefonu 112. Aplinkos apsaugos departamentas taip pat nurodo, kad apie aplinkos apsaugos pažeidimus galima pranešti 112, o užfiksuotą nuotraukų ar vaizdo medžiagą, kai pažeidimas daromas, galima siųsti departamentui. Baudos nėra tik „gąsdinimas“ Kaimynas iš pradžių į viską žiūrėjo kaip į mūsų jautrumą. Bet kai seniūnijos darbuotoja paaiškino, kokia atsakomybė numatyta, situacija pasidarė konkretesnė. Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 286 straipsnį už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus deginant surinktus augalus ar jų dalis lauko sąlygomis asmenims gresia bauda nuo 30 iki 230 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 60 iki 300 eurų. Jeigu deginami nenupjauti, nesugrėbti ar kitaip nesurinkti augalai, išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis, baudos dar didesnės: asmenims nuo 50 iki 300 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 120 iki 350 eurų. Be to, gali būti vertinama ir aplinkai padaryta žala. Seniūnija pasakė paprastai: pirmiausia – kalbėtis. Jei žmogus nesupranta – fiksuoti. Jei pažeidimas vyksta – kviesti tarnybas. Ir svarbiausia, nelaukti savaitę po įvykio, kai likusi tik pelenų dėmė ir kaimyno atsakymas „nieko nebuvo“. Po vieno skambučio dūmų nebeliko Kitą savaitę seniūnija, kaip supratau, su kaimynu susisiekė. Nebuvo jokios dramos, niekas neatvažiavo su sirenomis, niekas iš karto nerašė baudos. Bet pokalbis įvyko. Kaimynui paaiškino, kad lapų deginimas nėra toks paprastas dalykas, kaip jis įsivaizdavo, ir kad dūmai, einantys į kitus kiemus, gali tapti realiu pažeidimu. Rudenį jis dar grėbė lapus, bet laužo nebekūrė. Dalį suvežė į žaliųjų atliekų aikštelę, dalį susikrovė į kampą kompostui. Pirmą kartą per kelerius metus galėjome sekmadienį sėdėti terasoje be to aitraus dūmų kvapo. Ir tada supratau, kad kartais žmonės nesikeičia nuo pykčio. Jie keičiasi tada, kai bendras „visada taip dariau“ staiga pavirsta konkrečiu atsakymu: taip daryti galima ne visur, ne bet kada ir ne taip, kad kaimynas negalėtų atsidaryti lango. Ši istorija pamokanti ne tik tam, kuris degina lapus. Ji pamokanti ir tam, kuris kasmet kenčia tyliai. Kaimyniškumas nereiškia, kad turi užsidaryti namuose, nes kažkam patogiau lapus paversti dūmais. Kaimyniškumas reiškia susitarti taip, kad vieno žmogaus rudens tvarkymasis netaptų kito žmogaus galvos skausmu, uždarytais langais ir dūmais pilnu kiemu.

Kaimynas kasmet degina lapus, o dūmai eina tiesiai į mūsų kiemą: ką atsakė seniūnija

Komentarai 1

Prisijunkite prie diskusijos atšaukti