Kaimynas nuolat statydavo automobilį po mano langu. Kai pagaliau išėjau pasikalbėti, savo priekaištų taip ir neišsakiau

Pirmą kartą jo automobilį pastebėjau rugsėjo pabaigoje. Senas pilkas universalas stovėjo tiesiai prieš mano svetainės langą, nosimi į namą. Gyvenu pirmame aukšte, todėl vakarais, vairuotojui įjungus žibintus, ant priešingos sienos nušvisdavo dvi šviesios dėmės. Pakeldavau akis nuo televizoriaus, palaukdavau, kol jos užges, ir vėl grįždavau prie savo reikalų. Tąkart net nepagalvojau, kad po kelių savaičių jau lauksiu variklio garso ir vos jį išgirdęs eisiu prie užuolaidos.

Vieta buvo pažymėta bendroje mūsų namo aikštelėje. Joje automobilius palikdavo įvairūs žmonės, ir anksčiau man tai beveik neužkliūdavo. Tačiau pilkas universalas pradėjo grįžti beveik kas vakarą. Kartais dešimtą, kartais gerokai vėliau. Kaimynas dar kurį laiką pasėdėdavo viduje, tada išjungdavo variklį, atidarydavo bagažinę ir kažką joje tvarkydavo. Būtent tas jo neskubėjimas mane labiausiai erzino.

Pamažu pradėjau jam priskirti viską, kas mane erzino

Paties kaimyno beveik nepažinojau. Žinojau, kad gyvena gretimoje laiptinėje, kartą ar du buvome prasilenkę prie konteinerių. Jis linktelėdavo, aš atsakydavau tuo pačiu. Atrodė pavargęs, bet tuomet į tai nekreipiau dėmesio. Žmogus kaip žmogus: tamsi striukė, darbo batai, raktai rankoje.

Po kurio laiko jo automobilis man jau reiškė daugiau nei automobilį. Jeigu vakare būdavau suirzęs po darbo, užtekdavo pamatyti pilką kapotą už lango, ir rasdavau, ant ko pykti. Galvodavau, kad žmogus tiesiog renkasi patogiausią vietą, o kitų ramybė jam nerūpi. Tolimesniame aikštelės gale kartais likdavo laisvų vietų, tad vis kartodavau sau tą patį klausimą: nejau sunku paeiti dar keliasdešimt metrų?

Vieną vakarą apie tai prasitariau žmonai. Ji sėdėjo virtuvėje ir skuto obuolius pyragui, o aš, jau nusiteikęs išdėstyti visą bylą, pradėjau vardyti žibintus, variklį ir vėlyvą grįžimą.

– Tai pasikalbėk su juo, – pasakė ji. – Gal žmogus net nesupranta, kad šviečia tau į kambarį.

Toks paprastas pasiūlymas man kažkodėl nepatiko. Buvau tikėjęsis bent šiokio tokio pritarimo, kad kaimynas elgiasi nepakenčiamai. Vietoj to gavau užduotį, kurią pats vis atidėliojau. Vieną vakarą jau gulėdavau lovoje, kitą tingėdavau apsirengti, trečią nuspręsdavau, kad kalbėti nėra prasmės. Tačiau prie lango vis tiek nueidavau.

Tą vakarą buvau pasiruošęs kalbėti griežtai

Lūžis įvyko lapkričio pradžioje. Diena buvo prasta: darbe užtrukau, pakeliui patekau į spūstį, o grįžęs radau žinutę apie dar vieną namo remontui renkamą sumą. Pavalgiau ir atsisėdau svetainėje. Vos spėjau patogiau įsitaisyti, kambario siena vėl nušvito.

Pažiūrėjau į laikrodį. Beveik pusė vienuolikos.

Šįkart net nebandžiau savęs raminti. Užsivilkau striukę, įsispyriau į batus ir pasiėmiau raktus. Eidamas laiptais mintyse repetavau pirmą sakinį. Nenorėjau rėkti, bet buvau nusprendęs kalbėti taip, kad daugiau nebereikėtų kartoti. Pradėsiu nuo to, jog žmonės čia gyvena, paskui parodysiu savo langą ir pasiūlysiu bent retkarčiais automobilį palikti kitur.

Lauke tvyrojo drėgmė. Ant asfalto blizgėjo balos, prie įėjimo gulėjo keli sušlapę lapai. Kaimynas jau buvo išjungęs variklį, tačiau vis dar sėdėjo prie vairo. Priėjau iš šono. Jis pamatė mane, nuleido langą ir, man dar nespėjus prabilti, paklausė:

– Gal galėtumėt minutę padėti? Tik duris palaikyti.

Tai buvo taip netikėta, kad tik linktelėjau.

Jis išlipo, nuėjo prie bagažinės ir ištraukė sulankstomą vaikštynę. Tuomet apėjo automobilį ir atidarė keleivio dureles.

Priekaištai liko ten, kur juos buvau repetavęs

Ant sėdynės sėdėjo vyresnio amžiaus moteris. Ji laikė nedidelę rankinę abiem rankomis, o ant kelių buvo užsiklojusi pilką apklotą. Kaimynas pritūpė, kažką jai tyliai pasakė ir atsargiai padėjo pasisukti. Moteris nuleido kojas ant žemės, bet išlipti neskubėjo. Mačiau, kaip ji susikaupusi žiūri į vaikštynę, lyg prieš akis būtų laukusi gerokai ilgesnė kelionė nei keliolika metrų iki durų.

– Neskubam, mama, – pasakė jis. – Turim laiko.

Palaikiau laiptinės duris, paskui paėmiau iš jo rankų krepšį, kad galėtų prilaikyti moterį. Ėjome lėtai. Prie slenksčio sustojome, kol ji perkėlė koją. Tuomet dar kartą – jau prie pašto dėžučių. Nė vienas neskubinome, bet aš labai aiškiai jutau, kaip skiriasi mūsų trijų vakaras. Dar prieš kelias minutes buvau supykęs, kad žmogus negali paeiti kiek toliau nuo automobilio.

Kol laukėme, moteris pažvelgė į mane.

– Ačiū. Šiandien jau visai pavargau, – pasakė ji ir pamėgino nusišypsoti.

Kaimynas paaiškino, kad jie grįžta iš ligoninės. Mama prieš kelis mėnesius buvo apsigyvenusi pas jį, nes viena kol kas negalėjo likti. Dienomis jis dirbo, o vakarais vežiodavo ją ten, kur reikėdavo. Tąsyk užtruko ilgiau, negu tikėjosi.

Jis kalbėjo trumpai, daugiausia žiūrėdamas į mamą. Turbūt būtų apskritai nieko nepasakojęs, jeigu nebūčiau buvęs nepažįstamas žmogus, vėlų vakarą padedantis prie laiptinės. Neklausiau, kuo ji serga. Tiesiog palaukiau, kol jie pasieks liftą, ir padaviau krepšį.

Tada kaimynas dar kartą atsisuko:

– Jūs kažko norėjot? Kai priėjot prie mašinos?

Mano paruoštas sakinys staiga pasirodė nebetinkamas. Būčiau galėjęs pasakyti apie žibintus, tačiau pradėti taip, kaip buvau sumanęs, jau negalėjau.

– Rytoj pasikalbėsim, – atsakiau. – Dabar parsiveskit mamą.

Paaiškėjo ir tai, kodėl jis pasilikdavo automobilyje

Grįžęs namo radau žmoną virtuvėje. Ji pažiūrėjo į mano rankas, paskui į veidą ir paklausė, kaip sekėsi. Nusivilkau striukę ir atsisėdau.

– Nepasakiau, – prisipažinau.

Papasakojau, ką pamačiau. Žmona nieko nekomentavo, tik pristūmė arčiau arbatos puodelį. Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Man buvo nemalonu prisiminti, kiek kartų stebėjau tą automobilį ir kūriau paaiškinimus, nė karto nepagalvojęs, kad galiu paprasčiausiai nežinoti svarbios aplinkybės.

Kitą popietę kaimyną sutikau kieme. Jis pats priėjo ir pasiteiravo, ko vakar buvau išėjęs. Šįkart ramiai pasakiau, kad gyvenu pirmame aukšte ir jo žibintai vakarais apšviečia visą svetainę.

– Atsiprašau, net nepagalvojau, – iškart atsakė jis. – Galiu statyti kitu galu. Tik čia arčiau laiptinės, mamai lengviau.

Pasakiau, kad suprantu. Jis paaiškino, jog grįžęs kartais dar pasėdi automobilyje, nes mama būna užsnūdusi. Leidžia jai kelias minutes pailsėti prieš išlipant, kol pats surenka daiktus ir pasiruošia vaikštynę. Kitu atveju tiesiog atsakinėja į per dieną susikaupusias žinutes, nes namuose tam laiko beveik nelieka.

Apie tuos jo pasėdėjimus buvau prikūręs bene daugiausia. Tuo metu, kai už užuolaidos piktinausi svetimu neskubėjimu, jis ruošdavosi dar vienam nelengvam keliolikos metrų atstumui.

Susitarėme greitai. Jis pažadėjo, kai galės, automobilį statyti kitu galu ir neužlaikyti įjungtų žibintų. Aš pasiūliau paskambinti, jeigu kada prireiktų pagalbos panešti daiktus. Apsikeitėme numeriais ir išsiskirstėme, abu truputį nejaukiai, kaip būna po pirmo ilgesnio pokalbio su žmogumi, kurį anksčiau pažinojai tik iš matymo.

Pilkas universalas ir dabar dažnai stovi po mano langu. Žibintai į kambarį nebešviečia. Kartais, išgirdęs bagažinės dangtį, pakeliu akis, tačiau prie užuolaidos jau neinu tikrinti laiko. Vieną vakarą kaimynas parašė, ar būčiau namuose po dešimties minučių. Atsakiau, kad būsiu, ir prie durų pasidėjau batus.