Kaimynas paprašė nupjauti seną obelį prie tvoros: kai atsisakiau, po savaitės radau nemalonų siurprizą

Kai kaimynas pirmą kartą pasakė, kad turėčiau nupjauti seną obelį prie tvoros, net nesupratau, kodėl jis taip pyksta. Medis ten augo daugiau kaip trisdešimt metų. Kiekvieną pavasarį žydėdavo baltais žiedais, vasarą po juo rasdavome pavėsį, o rudenį prisirinkdavome tiek obuolių, kad užtekdavo ir pyragams, ir kompotui. Tačiau kaimynui tas medis buvo tik nereikalingas galvos skausmas. Praėjus savaitei po mūsų ginčo, vieną rytą išėjau į kiemą ir sustingau. Obelis stovėjo suniokota, o tai, ką radau po ja, pravirkdė net mane, nors paprastai nesu linkusi dėl tokių dalykų ašaroti.

Man 54 metai, gyvenu nedideliame name netoli Kretingos. Čia užaugo mano vaikai, čia su vyru praleidome gražiausius metus, o senąją obelį pasodino mano tėtis. Prisimenu tą dieną taip aiškiai, lyg ji būtų buvusi vakar. Tėtis atsivežė mažą sodinuką, iškasė duobę prie tvoros ir pasakė, kad kada nors ši obelis bus didesnė už mus visus.

Tuomet tik nusijuokiau. O dabar, kai tėčio jau treji metai nebėra, tas medis man reiškia kur kas daugiau nei paprastą obelį.

„Arba nupjauni pati, arba paskui nesiskųsk“

Naujas kaimynas atsikraustė prieš dvejus metus. Iš pradžių viskas buvo gerai. Pasisveikindavome, kartais persimesdavome keliais žodžiais apie orą, šienavimą ar daržo darbus. Tačiau praėjusį rudenį jis pasistatė naują terasą visai netoli mūsų bendros tvoros. Nuo tada ir prasidėjo nepasitenkinimas.

Obels šakos buvo išaugusios plačiai, dalis jų driekėsi kaimyno sklypo link. Rudenį į jo kiemą nukrisdavo lapų, kartais ir keli obuoliai. Suprantu, kad tai gali erzinti. Pati nemėgstu, kai po lietaus ant takelių guli supuvę vaisiai. Todėl ne kartą siūliau ateiti ir surinkti nukritusių obuolių, net pasirūpinti šakų genėjimu.

Tačiau jam to neužteko.

Vieną spalio popietę, kai tvarkiau gėlyną, kaimynas priėjo prie tvoros.

„Klausyk, kada pagaliau tą savo obelį nupjausi?“ – paklausė net nepasisveikinęs.

Atsitiesiau ir pažiūrėjau į jį.

„Kodėl turėčiau ją pjauti? Medis sveikas, obuolius dar veda. Jeigu šakos trukdo, galime pakviesti žmogų, kad jas sutvarkytų.“

„Man nereikia tavo obuolių. Man reikia švaraus kiemo. Kiekvieną rudenį tas pats. Lapai, obuoliai, vabzdžiai. Aš terasą pasidariau ne tam, kad po tavo medžiu gyvenčiau.“

Bandžiau kalbėti ramiai. Paaiškinau, kad obelis man brangi, kad ją pasodino tėtis. Net pasiūliau pati apmokėti protingą genėjimą, kad medis mažiau trukdytų jo kiemui.

Tačiau kaimynas tik papurtė galvą.

„Man visai nesvarbu, kas ją sodino. Arba nupjauni pati, arba paskui nesiskųsk.“

Tą akimirką nemaloniai suspaudė krūtinę. Ne dėl obels, o dėl tono. Nesupratau, kaip žmogus, su kuriuo dvejus metus normaliai sveikinausi, staiga gali taip kalbėti.

Grįžau į namus ir vyrui pasakiau, kad daugiau nebenoriu su kaimynu apie medį diskutuoti. Tik dar nežinojau, kad po savaitės mūsų santykiai sugrius visiškai.

Ryte išėjau į kiemą ir pirmiausia pamačiau ant žemės gulinčias šakas

Tai nutiko šeštadienį. Atsikėliau apie aštuntą, užkaičiau kavą ir kaip įprasta priėjau prie virtuvės lango. Pro jį visada matydavau obelį. Tik šį kartą kažkas buvo ne taip.

Iš pradžių nesupratau, kodėl ji atrodo tokia keista. Viena pusė buvo visiškai tuščia. Ten, kur dar vakar driekėsi storos šakos, dabar matėsi plikas kamienas ir šviesios pjūvių vietos.

Išėjau į lauką su chalatu, net nepersirengusi. Po medžiu gulėjo kelios storos šakos, žali lapai ir žemėn pabirę paskutiniai obuoliai. Viena šaka buvo nukritusi tiesiai ant mano gėlyno, nulaužusi kelis rudeninius astrus. Kita gulėjo prie seno medinio suoliuko, kurį kadaise sumeistravo tėtis.

„Kas čia dabar?“ – garsiai paklausiau, nors kieme nieko nebuvo.

Priėjusi arčiau pamačiau, kad šakos nupjautos ne atsitiktinai. Kažkas dirbo pjūklu. Didžioji dalis šakų, augusių kaimyno pusėn, buvo pašalinta beveik prie pat kamieno, o viena stora šaka nupjauta taip grubiai, kad nuo kamieno buvo atplėšta žievės juosta.

Atsisėdau ant suoliuko ir pravirkau.

Pati nežinau, kodėl taip stipriai sureagavau. Juk medis dar stovėjo. Niekas nebuvo jo visiškai nukirtęs. Bet žiūrėdama į tas žaizdas prisiminiau tėtį, jo rankas, mažą obelaitę, kurią jis kadaise laikė viena ranka.

Prisiminiau, kaip vaikystėje mano dukra po tuo medžiu kabindavo sūpynes. Kaip tėtis kiekvieną rudenį ateidavo paragauti obuolių ir sakydavo, kad šiemet jie kažkodėl saldesni.

O dabar kažkas atėjo ir viską suniokojo net nepaklausęs.

Kaimynas net neslėpė, ką padarė

Po pusvalandžio prie tvoros pasirodė kaimynas. Matyt, pamatė, kad vaikštau aplink obelį.

„Na va, dabar bent mano pusėje bus tvarka“, – pasakė.

Kurį laiką tiesiog žiūrėjau į jį.

„Tai jūs nupjovėte?“

„O kas daugiau? Sakiau, kad šakos trukdo. Pasikviečiau žmogų, sutvarkė.“

„Bet jūs nupjovėte ir tas šakas, kurios buvo mano pusėje. Dar ir gėlyną sulaužėte.“

„Tai čia medis, ataugs. Ko dabar verkti?“

Būtent tie paskutiniai žodžiai mane įskaudino labiausiai.

Ne tai, kad jis nupjovė šakas. Ne tai, kad nepranešė. O tas visiškas abejingumas. Jam atrodė, kad kalbame apie seną lentą, kurią galima išmesti ir pamiršti.

Pasakiau, kad jis neturėjo teisės be mano žinios taip elgtis su mano medžiu, ypač patekti į mano kiemą ir palikti jame šakas. Jis ėmė aiškinti, kad šakos buvo jo pusėje, todėl galėjo daryti, ką nori.

Nesiginčijau. Grįžau į namus, pasiėmiau telefoną ir viską nufotografavau.

Tą pačią dieną paskambinau žmogui, kuris užsiima medžių priežiūra. Norėjau sužinoti, ar obelis išgyvens tokį genėjimą. Specialistas paaiškino, kad vienu metu pašalinus daug stambių šakų senas medis gali stipriai nusilpti, o netinkamai padaryti pjūviai padidina medienos puvimo riziką.

Labiausiai bijojau išgirsti, kad obelį vis tiek reikės nupjauti.

Laimei, specialistas pasakė, kad dar ne viskas prarasta. Tačiau medžiui reikės priežiūros, o ar jis visiškai atsigaus, parodys ateinantys sezonai.

„Mama, juk tai tik medis“, – pasakė sūnus. Bet jis nežinojo vieno dalyko

Vakare paskambino sūnus. Papasakojau, kas nutiko, o jis iš pradžių bandė mane nuraminti.

„Mama, suprantu, kad nemalonu. Bet juk tai tik medis. Svarbiausia, kad niekas nesusižeidė.“

Žinau, kad jis nenorėjo manęs įskaudinti. Tačiau nuo tų žodžių pasidarė dar liūdniau.

„Tu prisimeni, kaip senelis po ta obelimi tau pirmą kartą parodė, kaip reikia laikyti plaktuką?“ – paklausiau.

Sūnus nutilo.

„O prisimeni, kaip jis kiekvieną rudenį tau į kuprinę pridėdavo obuolių, nors tu sakydavai, kad mokykloje visi juoksis?“

Po kurio laiko sūnus tyliai atsakė:

„Prisimenu.“

Tada papasakojau jam tai, ko jis iki šiol nežinojo. Kai prieš trejus metus tėtis sunkiai sirgo, vieną dieną paprašė nuvežti jį į mūsų namus. Vos begalėjo vaikščioti, tačiau vis tiek norėjo išeiti į kiemą.

Priėjo prie obels, paglostė kamieną ir pasakė:

„Matai, kokia užaugo. Kai manęs nebebus, bent obuolių turėsit.“

Tai buvo paskutinis kartas, kai jis lankėsi mūsų sode.

Sūnus daugiau nebesakė, kad tai tik medis. Kitą rytą atvažiavo su žmona ir vaikais. Padėjo surinkti nupjautas šakas, sutvarkė gėlyną ir pasiūlė kartu išrinkti vietą naujai obelaitei.

„Senelio medis dar stovės, kiek galės. O šalia pasodinsim kitą. Tegul vaikai irgi turi ką prisiminti“, – pasakė jis.

Tą dieną pirmą kartą po viso įvykio pajutau palengvėjimą.

Dėl obels su kaimynu vis dar nesusitaikėme

Praėjo kelios dienos. Kaimynas daugiau nieko nesakė, o aš kol kas irgi nenoriu pradėti naujo ginčo. Nuotraukas ir specialisto pastabas išsaugojau. Jeigu paaiškės, kad medis rimtai pažeistas, spręsiu, ką daryti toliau.

Suprantu ir kitą pusę. Kai medis auga prie sklypo ribos, jo šakos gali trukdyti kaimynams. Nukritę vaisiai, lapai ar pavojingai pakibusios šakos nėra dalykai, į kuriuos galima tiesiog numoti ranka. Tokias problemas reikia spręsti, o prireikus pasitelkti specialistus. Tačiau tai turėtų būti daroma kalbantis, įvertinus medžio būklę ir laikantis teisės aktų, o ne iš pykčio savavališkai imantis pjūklo.

Šiandien mūsų obelis atrodo keistai. Viena jos pusė beveik plika, kita dar pilna šakų. Žinau, kad pavasarį ji nebebus tokia graži kaip anksčiau. Galbūt žydės mažiau, galbūt ilgai reikės laukti, kol atsigaus.

Tačiau jos nenupjausiu vien todėl, kad kažkam ji nepatinka.

Vakar vakare išėjau į kiemą ir pamačiau ant vienos likusios šakos kabantį paskutinį obuolį. Nedidelį, truputį kreivą, gelsvai raudoną. Nusiskyniau, nuvaliau į megztinį ir paragavau.

Buvo rūgštokas. Visai kaip tie, kuriuos vaikystėje valgydavau su tėčiu.

Ir tada pagalvojau, kad kaimynas turbūt niekada nesupras, kodėl tiek išgyvenu dėl seno medžio. Jam tai tik lapai, šakos ir nukritę obuoliai. O man – trisdešimt metų gyvenimo, vaikų juokas, tėčio prisiminimai ir dalis namų, kurios negali tiesiog nupjauti pjūklu.

Kartais žmogui užtenka kelių minučių sunaikinti tai, ką kitas saugojo visą gyvenimą. Ir skaudžiausia būna ne pats praradimas, o suvokimas, kad kaimynystėje gyvenančiam žmogui visiškai nesvarbu, ką tas dalykas jums reiškė.

Dabar kiekvieną rytą žvilgteliu pro langą ir laukiu pavasario. Nežinau, kiek dar metų mūsų obelis gyvens, tačiau labai tikiuosi, kad kitą pavasarį ji vėl pražys. Kad ir tik viena puse.