Kaimynė paprašė sutvarkyti kompiuterį, o sumokėjusi 20 eurų apskundė mane visam namui

Kaimynė iš antro aukšto į mano duris pasibeldė šeštadienį prieš pietus. Rankoje laikė nešiojamąjį kompiuterį, o už jos koridoriuje stovėjo anūkas su kuprine.

– Gal gali pažiūrėti? Visai nebeįsijungia tas internetas, o man reikia prie banko, – pasakė ji.

Kompiuteris nebuvo mano darbas. Dirbau sandėlyje, bet šeimoje ir tarp draugų visada buvau tas žmogus, kuriam paskambindavo pamiršę slaptažodį ar nusipirkę naują spausdintuvą. Mokėjau atlikti paprastus dalykus, o jei nežinodavau, taip ir pasakydavau.

Su kaimyne Janina sutariau normaliai. Ji pasisveikindavo laiptinėje, kartais paklausdavo, ar nevažiuosiu į parduotuvę. Kai žiemą sirgo, buvau parnešęs jai vaistų. Todėl tąkart įsileidau į vidų ir padėjau kompiuterį ant stalo.

Anūkas išėjo pas draugą, o Janina liko stovėti šalia. Įjungiau kompiuterį – jis veikė, tačiau prie belaidžio tinklo nesijungė. Be to, viskas labai lėtai kraudavosi, ekrane iššokdavo pranešimai, kurių ji bijojo uždaryti.

– Aš pati ten nieko neliečiau, – iš karto pasakė kaimynė. – Gal gali greitai sutvarkyti?

Atsakiau, kad pažiūrėsiu, bet iš anksto nežinau, kiek užtruksiu. Jei reikės keisti detales arba kils rimtesnis gedimas, pasiūlysiu kreiptis į servisą.

Apie pinigus turėjome pasikalbėti iš karto

Janinai reikėjo grįžti namo gaminti pietų, todėl kompiuterį paliko pas mane. Pasakiau, kad paskambinsiu, kai išsiaiškinsiu, kas jam yra. Apie atlygį tą akimirką neužsiminiau. Atrodė, pirma reikia suprasti, ar apskritai galėsiu padėti.

Patikrinau belaidžio tinklo nustatymus, prisijungiau prie savo namų interneto, paleidau atnaujinimus. Kompiuteryje buvo keliolika seniai nenaudojamų programų, kurios pasileisdavo jį įjungus. Paskambinau Janinai ir paklausiau, ar galiu pašalinti tas, kurių ji nebeatpažįsta. Kelias ji prisiminė, todėl palikau. Kitų atsisakė.

Kol vyko atnaujinimai, kompiuteris keletą kartų persikrovė. Vėliau dar nunešiau jį pas Janiną ir patikrinau, ar prisijungia prie jos namų tinklo. Šį kartą prisijungė. Paprašė parodyti, kaip atsidaryti elektroninio pašto dėžutę, o tada – kaip rasti mokėjimo už šildymą sąskaitą.

Prie banko ji jungėsi pati. Aš stovėjau nusisukęs ir pasakiau, kad slaptažodžių man sakyti nereikia. Užsirašiau ant lapelio, kurį mygtuką paspausti norint prisijungti prie interneto, jei ryšys vėl dingtų.

Visa tai su pertraukomis užtruko apie dvi valandas. Kai jau ruošiausi išeiti, Janina paklausė:

– Tai kiek aš tau skolinga?

Čia ir padariau klaidą. Užuot iš anksto aiškiai pasakęs, ar už darbą prašysiu pinigų, sumą įvardijau tik tada, kai viskas buvo baigta.

– Jeigu gali, duok dvidešimt eurų, – atsakiau.

Ji trumpam nutilo, atidarė piniginę ir padavė kupiūrą. Padėkojo, o aš dar kartą pasakiau, kad jeigu internetas vėl neveiks, pirmiausia pabandytų iš naujo paleisti maršruto parinktuvą.

Išeidamas nepastebėjau, kad ji būtų supykusi.

Pirmadienį išgirdau, ką kalba laiptinė

Po dviejų dienų prie pašto dėžučių sutikau kaimyną iš ketvirto aukšto. Jis pažiūrėjo į mane ir nusijuokė:

– Girdėjau, pradėjai gerai uždirbti iš kompiuterių?

Pagalvojau, kad juokauja, bet jis paaiškino kalbėjęs su Janina. Ši pasakiusi, kad už kelis mygtukų paspaudimus paėmiau 20 eurų. Esą ji nesitikėjo, kad kaimynas iš pensininkės prašys pinigų.

Vakare apie tai užsiminė ir pirmame aukšte gyvenanti moteris. Pasak jos, Janina kalbėjusi, kad „jauniems žmonėms vis negana“ ir kad ji už tiek galėjusi nusipirkti maisto kelioms dienoms.

Tąkart man pasidarė ir pikta, ir gėda. Mačiau ne tik 20 eurų, kuriuos gavau, bet ir sugaištą šeštadienį. O kaimynams turbūt atrodė, kad užėjau į jos butą, paspaudžiau vieną mygtuką ir pasiėmiau pinigus.

Iš pradžių norėjau iš karto nueiti pas Janiną. Žmona sustabdė:

– Tu jai prieš pradėdamas pasakei, kad tai kainuos?

Turėjau pripažinti, kad nepasakiau. Man atrodė savaime suprantama, jog už porą valandų darbo žmogus gali atsidėkoti. Janinai, matyt, atrodė savaime suprantama, kad kaimynas tik padės.

Tai nereiškė, kad man buvo malonu girdėti kaltinimus. Tačiau pradėjau suprasti, kodėl ji galėjo pasijusti užklupta netikėto prašymo.

Kupiūrą grąžinau, bet pokalbio išvengti nepavyko

Trečiadienio vakarą nusileidau į antrą aukštą. Pasiėmiau 20 eurų kupiūrą ir pasibeldžiau. Janina atidarė duris, bet, mane pamačiusi, liko tarpduryje.

– Norėjau pasikalbėti apie kompiuterį, – pasakiau.

Ji iš karto atsakė, kad aš ją neteisingai supratau: ji esą niekam nieko blogo nesakiusi, tik pasiskundusi, kiek teko sumokėti.

– Man atrodo, kad tu per daug paėmei, – pridūrė. – Mano anūkas sakė, ten reikėjo tik internetą įjungti.

Paaiškinau, ką dariau ir kiek laiko tai truko. Pasakiau, kad suprantu, jog sumą turėjau aptarti prieš pradėdamas, o ne paprašyti jos pabaigoje. Tada padaviau pinigus.

Janina kurį laiką nenorėjo jų imti. Paklausė, ar dabar vėl turės ieškoti, kas sutaisys kompiuterį. Atsakiau, kad nieko iš jo neištryniau ir neveikiantį tikrai nepaliksiu. Galiausiai kupiūrą ji paėmė ir įsidėjo į kišenę.

Norėjau paklausti, kodėl ji nepasakė man tiesiai, kad 20 eurų jai per daug. Bet pats atsiminiau, kaip stovėjau prie jos durų laukdamas atsakymo. Gal jai buvo nemalonu ginčytis, o gal ji tikėjosi, kad pinigų visai neprašysiu.

Atsisveikinome be pykčio, nors ir ne taip šiltai kaip anksčiau. Grįžęs namo pasijutau keistai: šeštadienis buvo sugaištas, pinigus grąžinau, o laiptinėje vis tiek liko istorija apie kaimyną, kuris apmokestina senus žmones.

Kitą kartą sąlygas pasakiau prieš liesdamas kompiuterį

Po mėnesio į duris pasibeldė kaimynas iš gretimos laiptinės. Jo spausdintuvas nesijungė prie kompiuterio. Jau norėjau sakyti „nešk“, bet sustojau.

– Galiu pažiūrėti. Jei užtruks ir reikės viską iš naujo nustatyti, norėčiau 20 eurų. Jeigu netiks arba reikės serviso, iš karto pasakysiu.

Jis sutiko. Galiausiai paaiškėjo, kad ne iki galo buvo įkištas laidas. Užtrukau porą minučių, pinigų neėmiau ir abu nusijuokėme.

Su Janina dabar vėl pasisveikiname. Kartais ji paklausia, kaip laikosi mano šeima, o aš paklausiu, ar veikia kompiuteris. Į butą jo daugiau nešėsi tik vieną kartą – norėjo, kad parodyčiau, kur rasti atsiųstą nuotrauką. Tąkart pasakiau, kad parodysiu nemokamai, ir po kelių minučių ji išėjo.

Tada supratau, jog man nebuvo sunku jai padėti. Tiesiog abiem reikėjo iš anksto žinoti, kada tai kaimyniška paslauga, o kada – darbas, už kurį tikimasi atlygio.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt