„Kas čia per mada? Kelk kojas nuo sėdynės“: autobuse Klaipėdoje keleivis nebeištvėrė

Šiandien Klaipėdoje įlipęs į autobusą pirmiausia apsidžiaugiau, kad jis neperpildytas. Turėjau pirkinių krepšį, norėjau atsisėsti ir ramiai parvažiuoti namo. Tačiau priėjęs arčiau pamačiau, kad kelios vietos užimtos visai ne keleivių: vienas vaikinas buvo išsidrėbęs per dvi sėdynes, o kitas priešais save laikė ant sėdynės užkeltus batus.

Sustojau šalia ir palaukiau. Man atrodė, kad pamatęs žmogų su krepšiu vaikinas pats susipras. Jis trumpam pakėlė akis, tada vėl nusisuko į draugą.

Ant jo batų padų matėsi drėgmė. Lauke buvo šlapia, žmonės lipo nuo šaligatvio, o jis tuos pačius batus buvo patogiai pasidėjęs ten, kur kažkas paskui sėsis su švariais drabužiais.

– Gal gali nuleisti kojas? – paklausiau.

Vaikinas jas patraukė, bet taip nenoriai, lyg būčiau paprašęs už mane panešti pirkinius. Ant sėdynės liko tamsesnė žymė. Sėstis ten nebenorėjau, todėl paėjau toliau.

Jo draugas šyptelėjo. Pats vaikinas nieko nepasakė.

Vyresniam keleiviui teko prašyti vietos

Po poros stotelių įlipo vyresnis vyras. Rankoje nešėsi nedidelį krepšį, o autobusui pajudėjus iš karto įsikibo į turėklą.

Antras vaikinas vis dar buvo išsitiesęs per dvi vietas. Vieną koją laikė sulenkęs ant sėdynės, šalia gulėjo kuprinė. Vyriškis priėjo ir pasakė:

– Jaunuoli, patrauk daiktus, atsisėsiu.

Vaikinas pasižiūrėjo į kitą autobuso galą.

– Ten yra vietų.

Vyras net neatsisuko jų ieškoti.

– Ir čia yra. Tik tavo koja užimta.

Vaikinas atsisėdo normaliai, patraukė kuprinę ir kažką pasakė draugui. Abu pradėjo juoktis. Žodžių neišgirdau, tačiau vyresnis keleivis išgirdo: trumpam sustojo, pažiūrėjo į juos, paskui atsisėdo ir krepšį pasidėjo ant kelių.

Man nuo to pasidarė nemalonu. Žmogui reikėjo prisėsti, jis paprašė atlaisvinti vietą. Atrodytų, tuo pokalbis ir turėtų baigtis. Bet dar reikėjo parodyti, kad jis sutrukdė.

„Kas čia per mada? Kelk kojas nuo sėdynės“

Buvau atsisėdęs kiek toliau. Krepšį laikiau prie kojų, žiūrėjau pro langą ir jau norėjau pamiršti tą mažą susistumdymą dėl vietų.

Tačiau pirmasis vaikinas vėl užkėlė batus ant priešais esančios sėdynės. Iš pradžių vieną, paskui ir kitą. Atsilošė, o draugas pasuko į jį telefoną.

Šalia sėdintis vyresnis vyras kelias sekundes žiūrėjo į jo kojas.

– Kas čia per mada? Kelk kojas nuo sėdynės, – pasakė.

Balsas buvo garsesnis, negu tikėjausi. Atsisuko keli keleiviai.

Vaikinas atitraukė akis nuo telefono.

– O jums kas?

– Man tas, kad čia žmonės sėdi. Namuose irgi su purvinais batais ant baldų lipi?

Vaikinas nuleido kojas ir papurtė galvą. Jo draugas sumurmėjo, kad autobuse visiems viskas trukdo.

Tada neištvėriau ir aš:

– Tavęs jau prašiau. Kodėl reikia sakyti antrą kartą?

Abu atsisuko į mane. Vienas kažką tyliai pasakė, bet tęsti ginčo nebandė. Vyresnis vyras liko sėdėti tiesiai, krepšį laikydamas abiem rankomis.

Paprasta pastaba pavirto viso autobuso reikalu

Man labiausiai nepatiko jų reakcija. Jeigu vaikinas būtų iš karto patraukęs kojas, turbūt dabar tos kelionės net neprisiminčiau. Tačiau jis jau buvo girdėjęs prašymą ir vis tiek padarė tą patį.

O kai pastabą pakartojo kitas žmogus, dar pasijuto nuskriaustas.

Apsidairiau. Viena moteris žiūrėjo į mus, kitas keleivis demonstratyviai nusisuko į langą. Supratau ir tuos, kurie nesikišo. Niekas nenori važiuodamas namo aiškintis, klausytis keiksmažodžių ar spėlioti, ar po pastabos žmogus apsiramins.

Tačiau tylėti irgi nemalonu. Matai, kaip teršiama sėdynė, o pats dar svarstai, kaip pasakyti, kad tik neįžeistum.

Vyresnis vyras daugiau su jais nesikalbėjo. Tik kai vienas vaikinas vėl pradėjo kelti koją, pažiūrėjo į jį. Šį kartą užteko žvilgsnio.

Išlipti išlipo, purvas liko

Prieš savo stotelę vaikinai atsistojo. Vienas užsimetė kuprinę, kitas tebežiūrėjo į telefoną. Ant sėdynės buvo likusi aiški bato žymė.

Vyresnis vyras parodė į ją.

– O kas dabar čia sėsis?

Vaikinas trumpam žvilgtelėjo, bet nieko neatsakė. Atsidarė durys, abu išlipo. Autobusas pajudėjo, ir pokalbis tuo baigėsi.

Vyras dar pasižiūrėjo į mane.

– Visko gali žmogus paprašyti. Bet kad dėl šito reikėtų aiškintis…

Linktelėjau. Nebuvo ką pridėti.

Kitoje stotelėje įlipęs keleivis priėjo prie tos vietos ir jau ketino sėstis.

– Ten batais buvo užlipęs, – perspėjau.

Jis apžiūrėjo sėdynę, pasitraukė ir liko stovėti. Važiavo laikydamasis už turėklo, nors priešais buvo laisva vieta.

Suprantu, kad du vaikinai nėra visas jaunimas. Bet šiandien būtent jų elgesį teko matyti mums visiems. Ir būtent dėl jų vyresniam vyrui reikėjo garsiai pasakyti tai, kas turėtų būti savaime suprantama: kelk kojas nuo sėdynės.

Išlipdamas dar atsisukau. Ta vieta tebebuvo tuščia, o šalia stovėjo žmonės.