Kaune kaimynas pasisavino vietą daugiabučio kieme: kai paklausiau, kas jam suteikė tokią teisę, išgirdau netikėtą atsakymą

Praėjusią savaitę vieno Kauno daugiabučio kieme atsirado naujas ženklas. Nedidelė lentelė su užrašu „Privati vieta“ buvo pastatyta prie automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje gyventojai savo mašinas palikdavo jau daugelį metų. Jokio įspėjimo, jokio bendrijos pranešimo ar kaimynų susirinkimo. Tiesiog vieną rytą viena stovėjimo vieta staiga tapo kažkieno nuosavybe. Bent jau taip nusprendė pats lentelės šeimininkas.

Labiausiai nustebino ne pats ženklas, o tai, kas nutiko, kai vienas gyventojas išdrįso paklausti, kokiu pagrindu bendra automobilių aikštelė staiga pradėta dalyti į privačias teritorijas. Pokalbis, prasidėjęs visai ramiai, netrukus virto ginču, prie kurio prisijungė ir kiti namo gyventojai.

„Čia mano vieta. Aš visada čia statau automobilį“

Kauniečio pasakojimu paremtos istorijos pradžia visai paprasta. Po darbo grįžęs namo vyras pastebėjo, kad įprastoje stovėjimo vietoje atsirado metalinis stovelis su užrašu „Privati vieta“. Jis pagalvojo, kad galbūt pasikeitė aikštelės naudojimo tvarka, tačiau jokios papildomos informacijos nebuvo.

Kitą vakarą kieme jis sutiko kaimyną, kurio automobilis dažniausiai stovėdavo būtent toje vietoje. Paklausus apie ženklą, šis nė kiek nesutriko.

„Čia mano vieta. Aš jau aštuonerius metus čia statau mašiną. Visi kaimynai žino“, – pareiškė vyras.

Toks paaiškinimas pašnekovą nustebino. Juk daugiabučio kieme gyvena kelios dešimtys šeimų, automobilių nuolat daugėja, o vakare rasti laisvą vietą kartais tampa tikru išbandymu. Vieni grįžta anksčiau, kiti vėliau, tačiau iki šiol niekas nebuvo paskelbęs, kad konkreti vieta priklauso jam vien dėl ilgamečio naudojimo.

„Tai jeigu aš dešimt metų statysiu automobilį prie kito įėjimo, irgi galėsiu pasikabinti lentelę? O gal dar ir užtvarą pastatyti?“ – paklausė kaunietis.

Kaimynas atsakė, kad jis neketina kiekvieną vakarą ieškoti, kur pastatyti automobilį, nes prie tos vietos jau priprato. Jo įsitikinimu, kiti gyventojai tiesiog turėtų tai gerbti.

Ginčas paaštrėjo, kai paaiškėjo, kad jokių dokumentų nėra

Kitą dieną apie naująją „privačią“ vietą jau kalbėjo keli laiptinės gyventojai. Vieni piktinosi kaimyno savivale, kiti sakė nenorintys kištis, nes su tuo žmogumi ir taip sunku sutarti. Atsirado ir tokių, kuriems jo elgesys atrodė suprantamas – juk žmogus iš tiesų daugelį metų automobilį statė toje pačioje vietoje.

Tačiau vienas klausimas liko neatsakytas: ar kaimynas turi kokį nors dokumentą, patvirtinantį teisę naudotis būtent šia aikštelės dalimi?

Paprašytas tai paaiškinti, vyras neparodė nei nuosavybės dokumentų, nei gyventojų susitarimo, nei aikštelės naudojimo schemos. Jis tik pakartojo, kad šią vietą laiko sava ir nenori, jog ten stovėtų svetimi automobiliai.

„Tai gal tada visi pasistatome po ženklą? Vienas prie laiptinės, kitas po medžiu, trečias prie šiukšlių konteinerių. Ir ką darysime, kai vietų nebeliks?“ – įsiterpė kita gyventoja.

Būtent tada ginčas pasisuko kita linkme. Kaimynai nusprendė nebesiaiškinti, kuris kur ilgiau stato automobilį, o kreiptis į namo administratorių ir patikrinti, kam priklauso žemės sklypas bei ar jame apskritai nustatyta individualių stovėjimo vietų naudojimo tvarka.

Ar kaimynas iš tikrųjų gali pasisavinti vietą daugiabučio kieme?

Lietuvoje vien ilgametis automobilio statymas toje pačioje vietoje paprastai nesuteikia teisės laikyti ją asmenine nuosavybe. Tačiau kiekvienu atveju svarbu išsiaiškinti, koks yra aikštelės teisinis statusas. Vienos stovėjimo vietos gali būti privačios, kitos priklauso bendraturčiams, o kai kurios aikštelės įrengtos valstybinėje ar savivaldybės žemėje.

Jeigu konkreti vieta teisėtai priskirta gyventojui pagal nuosavybės dokumentus arba nustatytą naudojimosi tvarką, jo teisės gali būti pagrįstos. Tačiau savavališkai pastatyta lentelė su užrašu „Privati vieta“ savaime nesukuria jokių išimtinių teisių į bendrą aikštelę.

Todėl kilus panašiam konfliktui pirmiausia verta kreiptis į namo bendriją arba administratorių, išsiaiškinti sklypo priklausomybę ir paprašyti dokumentų. Jeigu žemė priklauso savivaldybei, papildomų atsakymų gali suteikti ir jos specialistai. Svarbu neskubėti patiems šalinti svetimų ženklų ar gadinti įrenginių – net jei kaimyno elgesys atrodo akivaizdžiai neteisingas, ginčą geriau spręsti oficialiai.

Kauno daugiabučio gyventojams ši situacija tapo savotišku priminimu, kaip greitai gali kilti konfliktas dėl kelių kvadratinių metrų asfalto. Iki šiol visi žinojo nerašytą taisyklę: kas pirmas grįžta, tas ir randa vietą. Tačiau vienam žmogui nusprendus ją pasisavinti, paaiškėjo, kad ne visi bendrą kiemą supranta vienodai.

O labiausiai įsiminė vieno kaimyno pasakyti žodžiai: „Jeigu užtektų nusipirkti lentelę, kad kažkas taptų tavo nuosavybe, rytoj ant namo durų užrašyčiau, kad visas daugiabutis priklauso man.“