Kavinėje vietoj meniu padėjo QR kodą: senjorų pora kelias minutes tylėjo, o tada atsistojo ir išėjo

Regina dar namuose pasakė, kad šį kartą nenori nei gaminti, nei plauti indų. Tą dieną sukako 42 metai nuo jų vestuvių, todėl Algirdas iš spintos išsitraukė švarką, kurį vilkėdavo tik per šeimos šventes, o ji pasikvėpino dukros dovanotais kvepalais. Didelės prabangos abu neplanavo – norėjo tiesiog ramiai pasėdėti, skaniai pavalgyti ir prisiminti laikus, kai į pasimatymus dar važiuodavo autobusu.

Jie pasirinko jaukią kavinę miesto centre. Pro langus matėsi nedidelė aikštė, viduje tyliai grojo muzika, ant stalų degė mažos lemputės. Padavėja juos pasitiko maloniai, palydėjo prie staliuko ir pasakė netrukus sugrįšianti priimti užsakymo.

Tačiau meniu neatnešė. Ant stalo stovėjo tik medinis stovelis su juodais ir baltais kvadratėliais.

Regina pirmiausia pagalvojo, kad tai reklama. Algirdas paėmė stovelį, apžiūrėjo iš abiejų pusių ir padėjo atgal. Abu kelias minutes tylėjo, laukdami, kol kas nors atneš įprastą valgiaraštį.

Niekas neatnešė.

„Meniu yra čia – nuskenuokite telefonu“

Galiausiai Algirdas pamojavo pro šalį einančiai padavėjai.

– Atsiprašau, gal galėtume gauti meniu?

Mergina trumpam sustojo ir pirštu parodė į ant stalo esantį kvadratą.

– Meniu yra čia. Reikia nuskenuoti QR kodą telefonu.

Algirdas pažiūrėjo į Reginą. Ji iš rankinės išsitraukė savo telefoną – senesnį išmanųjį, kurį daugiausia naudojo skambučiams, žinutėms ir anūkų nuotraukoms peržiūrėti. Internete ji naršydavo retai, o kas yra QR kodas, žinojo tik tiek, kad kažkur reikia nukreipti kamerą.

– Gal jūs mums galite parodyti? – paklausė Regina.

Padavėja paėmė telefoną, įjungė kamerą ir nukreipė ją į kodą. Ekrane pasirodė nuoroda, tačiau paspaudus ją puslapis neužsikrovė.

– Ar įjungtas mobilusis internetas?

Regina nežinojo. Namuose telefonas pats prisijungdavo prie belaidžio ryšio, todėl niekada nereikėjo apie tai galvoti. Padavėja dar kelis kartus perbraukė ekraną, bet tuo metu nuo kito stalo ją jau kvietė klientai.

– Prisijunkite prie mūsų belaidžio interneto. Slaptažodis parašytas prie baro, – skubėdama pasakė ji ir nuėjo.

Algirdas išsitraukė savo telefoną. Jo ekranas buvo mažesnis, o įtrūkęs stiklas dengė dalį kameros. Nuskenuoti kodo nepavyko. Regina bandė surasti kavinės belaidį internetą, tačiau telefonas rodė kelis panašius pavadinimus ir prašė slaptažodžio, kurio nuo staliuko nebuvo matyti.

Jie vėl nutilo.

Atrodė, kad vakarienei jie atėjo nepasiruošę

Prie gretimo stalo jauna pora kodą nuskenavo per kelias sekundes. Abu slinko pirštais per telefonų ekranus, tarėsi dėl patiekalų ir netrukus pasikvietė padavėją. Kitoje salės pusėje vyras jau rodė draugei desertų nuotraukas.

Algirdas pradėjo jaustis taip, tarsi problema būtų ne kavinėje, o juose. Lyg jie būtų pamiršę atsinešti kažką savaime suprantamo. Ne pinigus ir ne akinius, o gebėjimą atlikti mažą technologinę užduotį, be kurios čia negalėjo net sužinoti, ką galima užsisakyti.

– Gal eik prie baro ir paklausk slaptažodžio, – tyliai pasiūlė Regina.

– Aš noriu vakarienės, o ne slaptažodžio, – atsakė jis, bet atsistojo.

Prie baro reikėjo palaukti. Vienas žmogus mokėjo už kavą, kitas teiravosi, ar pyrage yra riešutų. Kai atėjo Algirdo eilė, darbuotojas padiktavo ilgą slaptažodį iš raidžių ir skaičių. Algirdas jį užsirašė ant mažo popierėlio ir grįžo prie stalo, tačiau įvedant paaiškėjo, kad viena raidė turėjo būti didžioji.

Regina pabandė dar kartą. Šįkart internetas prisijungė, bet meniu telefone atsidarė labai smulkiu šriftu. Ji užsidėjo akinius, didino vaizdą dviem pirštais, tada netyčia paspaudė reklaminį langą ir prarado tą puslapį, kurį jau buvo pradėjusi skaityti.

– Aš nieko čia nematau, – pagaliau pasakė ji. – Gal paprašykime popierinio.

Padavėja sugrįžo maždaug po penkių minučių.

– Ar jau išsirinkote?

– Mes dar net nepamatėme, ką turite, – atsakė Algirdas. – Gal yra paprastas meniu?

Mergina akimirką sutriko.

– Atrodo, vienas turėtų būti prie kasos, bet nežinau, ar jis naujausias. Kainos gali nesutapti.

Jie nenorėjo laikyti technologijų egzamino

Padavėja nebuvo nemandagi. Ji akivaizdžiai skubėjo ir stengėsi aptarnauti visą savo zoną. Algirdas tai matė, todėl nenorėjo ant jos pykti. Tačiau kartu jis nesuprato, kodėl norėdamas kavinėje palikti savo pinigus pirmiausia turi ieškoti interneto, jungtis prie tinklo, įvedinėti slaptažodį ir kovoti su per mažu tekstu.

– Regina, einam, – ramiai pasakė jis.

– Gal dar palaukime, atneš tą meniu.

– Mes jau beveik dvidešimt minučių laukiame ne maisto, o galimybės jį išsirinkti.

Regina įsidėjo telefoną atgal į rankinę. Abu dar akimirką sėdėjo, tarsi tikėdamiesi, kad kas nors prieis, padės prieš juos du paprastus lapus ir visa nejauki situacija išnyks. Tačiau padavėja jau nešė gėrimus kitam stalui.

Jie atsistojo, apsivilko paltus ir pasuko durų link.

– Jūs išeinate? – nustebusi paklausė padavėja.

– Taip, – atsakė Algirdas. – Mes atėjome pavalgyti, o ne laikyti egzamino telefonu. Jūs nekalta, bet mums čia tiesiog nepatogu.

Lauke Regina kurį laiką tylėjo. Ji jautėsi nusivylusi ne vien dėl nepavykusios vakarienės. Labiausiai skaudino tas jausmas, kad pasaulis pamažu uždaro duris žmonėms, kurie nespėja su kiekviena nauja programėle, kodu ir slaptažodžiu.

Technologija turi suteikti pasirinkimą, o ne jį atimti

QR meniu daugeliui žmonių tikrai patogus. Kavinė gali greitai pakeisti kainas, pažymėti pasibaigusius patiekalus, pridėti nuotraukų ar informaciją apie alergenus. Telefonu naudotis įpratusiam žmogui kartais paprasčiau nuskenuoti kodą, nei laukti, kol padavėjas atneš valgiaraštį.

Problema prasideda tada, kai patogus papildomas būdas tampa vieninteliu. Ne kiekvienas turi išmanųjį telefoną, mobilųjį internetą ar pakankamai gerą regėjimą. Ne kiekvienas moka rasti belaidžio tinklo slaptažodį, o kai kurie žmonės paprasčiausiai nenori vakarieniaudami žiūrėti į ekraną.

Regina ir Algirdas netrukus rado kitą nedidelę kavinę. Ten padavėja atnešė du popierinius meniu, uždegė ant stalo žvakę ir paklausė, ar jie norėtų vandens. Algirdas užsisakė kepsnį, Regina – žuvį, o desertui abu pasidalijo vienu pyrago gabalėliu.

Telefonai visą vakarą liko kišenėse.

Jie nebuvo prieš technologijas ir nenorėjo, kad QR kodai būtų panaikinti. Jie tik norėjo turėti pasirinkimą. Nes tikras patogumas prasideda ne tada, kai verslui lengviau pakeisti kainą ekrane, o tada, kai kiekvienas pro duris įėjęs žmogus gali jaustis laukiamas.

Kartais tam nereikia nei naujos programėlės, nei modernaus sprendimo. Užtenka dviejų popierinių meniu, padėtų ant stalo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!