Laima giminaičiams ieškodavo ypatingų dovanų, o pati gaudavo tai, ko jiems patiems nereikėjo – vieną dieną nusprendė: gana

54-erių Laima ilgus metus buvo tas žmogus šeimoje, kuris apie dovanas pradėdavo galvoti gerokai anksčiau nei ateidavo gimtadienis ar Kalėdos. Ji prisimindavo, kas kuo domisi, kokią knygą kažkas minėjo, kokio kvapo kvepalus mėgsta sesuo, ko trūksta dukterėčios namams. Kartais dovanos paieškos užtrukdavo kelias savaites, o išleisdavo ji dažnai daugiau, nei buvo planavusi.

Laima nieko negailėjo. Jai atrodė, kad dovana yra būdas parodyti žmogui: aš apie tave galvojau. Tik bėgant metams ji pradėjo pastebėti vieną nemalonią detalę – tokio pat dėmesio pati beveik niekada nesulaukdavo.

Iš pradžių ji sau kartojo, kad svarbiausia ne dovanos vertė

Vienais metais seseriai Laima surado rankų darbo vilnonį šaliką, nes ši buvo užsiminusi, kad seniai tokio nori. Broliui užsakė knygą apie jo mėgstamą istorijos laikotarpį. Dukterėčiai nupirko kokybišką kosmetikos rinkinį, kurį ši kelis kartus buvo apžiūrinėjusi parduotuvėje.

Laima mėgo tą jausmą, kai žmogus išpakuoja dovaną ir nustemba: „Iš kur tu žinojai?“

Tačiau pati per šventes vis dažniau gaudavo daiktus, kurie atrodė parinkti paskutinę minutę. Kartą – rankšluostį be jokios pakuotės. Kitą kartą – šampūną ir dušo želę, kurių kvapo ji nemėgo. Dar kitais metais – žvakę, kurios dėžutė jau buvo šiek tiek apsitrynusi.

„Svarbu ne daiktas, svarbu dėmesys“, – kiekvieną kartą sau sakydavo Laima.

Tik vieną dieną jai kilo klausimas: o kur tas dėmesys?

Vienas sakinys pakeitė jos požiūrį

Lūžis įvyko per vieną šeimos gimtadienį. Laima savo pusseserei buvo nupirkusi gana brangią rankinę, apie kurią ši kalbėjo dar vasarą. Laima ilgai ieškojo būtent tokios spalvos, užsakė internetu ir net grąžino pirmąją, nes nepatiko siūlės.

Kai atėjo Laimos gimtadienis, ta pati giminaitė padavė jai popierinį maišelį. Viduje buvo kūno kremas, mažas rankšluostis ir šampūnas.

Laima nusišypsojo ir padėkojo. Ji nebūtų apie tai daugiau galvojusi, jei giminaitė pati nebūtų nusijuokusi: „Čia man buvo pridėję prie kažkokio rinkinio. Aš nenaudoju, pagalvojau, gal tau pravers.“

Laima irgi nusijuokė, bet viduje kažkas pasikeitė. Ne todėl, kad kremas buvo pigesnis už jos dovanotą rankinę. Ne todėl, kad jai būtinai reikėjo brangaus daikto.

Jai tiesiog staiga pasidarė labai aišku: viena pusė galvojo apie žmogų, kita – apie tai, ką turi atliekamo.

Vienas sakinys pakeitė jos požiūrįNuotrauka: Sukurta DI

Ji prisiminė, kiek metų pati kūrė tokį vaidmenį

Važiuodama namo Laima pradėjo galvoti ne tik apie tą vieną dovaną. Ji prisiminė, kaip daugybę metų prieš šventes sudarydavo sąrašus, važinėdavo po parduotuves, laukdavo siuntų, pakuodavo dovanas iki vėlaus vakaro.

Niekas jos to neprašė.

Ji pati buvo sau paskyrusi šeimos žmogaus, kuris „visada pasistengia“, vaidmenį. Ir kuo ilgiau jį atliko, tuo labiau visi prie jo priprato.

Jeigu Laima atvažiuodavo į svečius, ji beveik visada ką nors atsiveždavo. Jei giminaičio vaikas baigdavo mokyklą, ji ieškodavo ypatingos dovanos. Jei kas nors kraustydavosi į naujus namus, Laima galvodavo, ko jam gali prireikti.

Ji manė, kad taip rodo meilę, tačiau vieną dieną suprato, kad pati pradėjo matuoti santykių šilumą pagal tai, kiek daug dėl kitų padaro.

Kitą Kalėdų sezoną ji elgėsi visai kitaip

Artėjant Kalėdoms Laima pirmą kartą nesudarė ilgo dovanų sąrašo. Nenuvažiavo į prekybos centrą ieškoti „kažko ypatingo“. Neklausinėjo sesers, ko galėtų norėti jos vyras. Nepraleido vakaro naršydama internetines parduotuves.

Ji nupirko geros kavos, kelias dėžutes kokybiškų saldainių, arbatos ir keletą kitų paprastų, sunaudojamų dalykų. Gražiai supakavo. Ir tiek.

Laima prisipažįsta, kad iš pradžių jautėsi keistai. Atrodė, tarsi būtų kažko nepadariusi iki galo. Tarsi būtų tapusi mažiau rūpestinga. Tačiau kartu pirmą kartą po daugelio metų prieš šventes nejautė nei nuovargio, nei įtampos.

„O šiemet kažkaip kukliau“

Per šeimos susibūrimą viena giminaitė paėmė Laimos dovaną ir pusiau juokais pasakė: „Oho, Laima, šiemet kažkaip kukliau.“

Anksčiau toks sakinys būtų privertęs ją teisintis. Šįkart ji tik nusišypsojo: „Taip. Šiemet paprasčiau.“

Tuo pokalbis ir baigėsi, bet Laimai tai buvo svarbus momentas. Ji suprato, kad niekam neprivalo aiškintis, kodėl nebenori išleisti šimtų eurų ir dešimčių valandų žmonėms, kurie į santykį įdeda gerokai mažiau.

Tai nereiškė, kad ji nustojo mylėti savo šeimą – ji tiesiog nustojo įrodinėti meilę nuolatiniu stengimusi.

Dabar ji dovanoja paprastesnes dovanas – ir dėl to nesijaučia kalta

Šiandien Laima sako vis dar mėgstanti kažką padovanoti. Tačiau dažniausiai renkasi kavą, saldumynus, gerą arbatą, alyvuogių aliejų ar kitą kokybišką daiktą, kurį žmogus sunaudos.

Jei pamato ką nors, kas konkrečiam žmogui labai tiktų, gali nupirkti ir asmeniškesnę dovaną.

Tačiau ji nebeieško ypatingų daiktų vien todėl, kad mano privalanti būti ta, kuri visus nustebins.

Svarbiausia, pasikeitė ne jos pirkinių sąrašas – pasikeitė požiūris į santykius. Laima suprato, kad galima būti dosniam ir kartu turėti ribas. Galima mylėti gimines ir neprisiimti atsakomybės už tai, kad kiekviena šventė būtų tobula. Galima nustoti stengtis dvigubai daugiau ir dėl to netapti blogu žmogumi.

Ryšys netampa artimesnis vien todėl, kad vienas žmogus nuolat į jį įdeda daugiau. Dovana gali kainuoti nedaug, tačiau dėmesys, pagarba ir pastangos neturėtų visada keliauti tik viena kryptimi.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.