Per „Vinted“ pardaviau vaikų drabužius už 340 eurų: daugiausia uždirbau iš to, ką ketinau išmesti

Viskas prasidėjo nuo vieno maišo prie spintos. Tokio didelio, juodo, į kurį paprastai meti viską, kas „gal dar pravers“, bet iš tiesų tik keliauja iš vieno kampo į kitą. Jame buvo vaikų džemperiai, kelios striukės, kelnės su vos matomu nutrintu keliu, šventiniai marškiniai, išaugti batai ir krūva bodžiukų, kurių jau seniai niekas nebenešiojo.

Iš pradžių buvau nusiteikusi viską tiesiog išnešti prie tekstilės konteinerio. Ne dėl to, kad daiktai būtų buvę visiškai blogi. Tiesiog atrodė, kad neverta vargti. Kas ten pirks vieną vaikišką megztinį už kelis eurus? Dar reikės fotografuoti, atsakinėti į žinutes, pakuoti, nešti į paštomatą. Atrodė daugiau vargo nei naudos.

Bet tą vakarą, kai pradėjau rūšiuoti, supratau, kad tame maiše guli ne šiukšlės. Ten buvo pinigai, tik labai netvarkingai sulankstyti.

Pirmas vakaras buvo nuobodus, bet jis viską pakeitė

Atsisėdau ant grindų ir susidėjau viską į tris krūvas. Pirmoje – geri daiktai be dėmių, be skylučių, tinkami parduoti atskirai. Antroje – drabužiai su smulkiais trūkumais, kuriuos galima dėti į rinkinius arba parduoti pigiau aiškiai parašius, kas ne taip. Trečioje – tai, ko pardavinėti nebeverta: labai nuskalbti, su neišplaunamomis dėmėmis, išsitampę ar tiesiog jau pavargę drabužiai.

Didžiausia klaida, kurią būčiau padariusi, jei būčiau skubėjusi, buvo mesti viską į vieną krūvą. Pasirodo, keli daiktai, kuriuos laikiau beveik beverčiais, vėliau pardavėsi greičiausiai. Pavyzdžiui, paprasta rudeninė striukė be jokio garsaus ženklo, bet tvarkinga, šilta ir neutralių spalvų. Už ją gavau 18 eurų. Kombinezonas, kurį ketinau atiduoti, nes man atrodė „jau niekam nereikės“, iškeliavo už 25 eurus. O keli tvarkingi batai, kuriuos vaikas spėjo apsiauti vos kelis kartus, pardavėsi per dvi dienas.

Tą vakarą supratau paprastą dalyką: tai, kas mano namuose yra per mažas ir nereikalingas daiktas, kitai šeimai gali būti labai normalus radinys už gerą kainą.

Nuotraukos nulėmė daugiau nei kaina

Iš pradžių norėjau viską nufotografuoti greitai – ant lovos, vakare, prie geltonos lempos. Bet pažiūrėjusi į pirmas nuotraukas supratau, kad taip neparduosiu nieko. Drabužiai atrodė pilki, susiglamžę ir liūdni, nors realiai buvo visai tvarkingi.

Kitą dieną viską perfotografavau dienos šviesoje. Ant paprasto šviesaus fono, be žaislų, be lovos užtiesalų, be spintos kampo kadre. Kiekvieną drabužį išlyginau arba bent gražiai ištempiau rankomis. Nufotografavau priekį, nugarą, etiketę su dydžiu, užtrauktukus, rankogalius, batų padus. Jei buvo trūkumas, fotografavau ir jį.

Būtent tai, man atrodo, ir padėjo. Žmonės „Vinted“ nenori spėlioti. Jie nori matyti, ką perka. Kai prie daikto parašai „yra mažytė dėmelė ant rankovės, matosi paskutinėje nuotraukoje“, pirkėjas tavimi labiau pasitiki, nei tada, kai bandai viską pateikti kaip idealu.

Kai kurios mamos net parašydavo: „Ačiū, kad taip aiškiai parodėte būklę.“ Ir tai turbūt buvo geriausia pamoka – geriau parduoti pigiau, bet sąžiningai, nei paskui aiškintis dėl kelių eurų.

Daugiausia uždirbau ne iš brangiausių daiktų

Prieš pradėdama galvojau, kad daugiausia pinigų gausiu už kelis brangesnius rūbus: striukes, batus, kombinezoną. Jie tikrai prisidėjo prie bendros sumos, bet didžiausią efektą padarė rinkiniai.

Atskiras bodžiukas už 1,50 euro niekam neatrodo labai įdomus. Bet 8 bodžiukai už 10 eurų – jau visai kitas reikalas. Tas pats su marškinėliais, pižamomis, sportinėmis kelnėmis. Sukūriau kelis rinkinius pagal dydžius: 86, 92, 98. Prie kiekvieno aiškiai parašiau, kiek vienetų yra, kokia bendra būklė, kas labiau tinka darželiui, kas geriau atrodo.

Ir čia prasidėjo pardavimai. Viena mama nupirko visą darželio drabužių rinkinį už 22 eurus. Kita paėmė kelnes, megztinį ir striukę kartu, nes pasiūliau nedidelę nuolaidą. Trečia parašė, kad jai tiesiog patogu nusipirkti daugiau iš vieno žmogaus, nes nereikia mokėti už kelis siuntimus.

Tai man ir atnešė daugiausia pinigų. Ne vienas brangus pardavimas, o daug mažesnių, bet protingai sudėtų.

Kainas teko nuleisti ten, kur laikiau per stipriai

Iš pradžių buvau per daug prisirišusi prie kai kurių daiktų. Atrodė, kad jei džemperis kainavo 28 eurus, tai už 12 tikrai turiu parduoti. Bet „Vinted“ veikia ne taip. Pirkėjui nesvarbu, kiek tu mokėjai prieš metus. Jam svarbu būklė, dydis, sezonas, prekės ženklas ir ar panašių daiktų pilna už mažiau.

Tada pradėjau žiūrėti, už kiek parduodami panašūs drabužiai. Ne už kiek žmonės įkėlę, o už kiek realiai greičiausiai pirktų. Kai kainą sumažinau nuo 12 iki 8 eurų, kai kurie daiktai išjudėjo per tą pačią dieną.

Buvo ir tokių drabužių, kuriuos laikiau tris savaites. Tada tiesiog sudėjau į rinkinį ir pardaviau viską kartu. Taip gavau mažiau už vienetą, bet daugiau nei būčiau gavusi, jei jie dar pusmetį gulėtų spintoje.

Galutinė suma mane nustebino

Per kelias savaites susidarė 340 eurų. Ne per vieną dieną ir ne be darbo, bet vis tiek tai buvo suma, kurios nesitikėjau. Juokingiausia tai, kad didelė dalis tų daiktų būtų iškeliavę kaip nereikalingi. Ne todėl, kad jie beverčiai, o todėl, kad aš pati jų vertės nebemačiau.

Aišku, buvo ir minusų. Reikėjo atsakinėti į žinutes, derinti kainas, pakuoti siuntas, nešti į paštomatą. Kartais žmogus ilgai klausinėdavo ir galiausiai nieko nepirkdavo. Kartais prašydavo nuleisti kainą iki juokingos sumos. Bet kai pradėjau žiūrėti į tai ramiai, be emocijų, viskas tapo daug paprasčiau.

Dabar turiu taisyklę: jei vaikai išauga drabužį, jis nebekeliauja į „gal kada“ maišą. Iškart įvertinu būklę, nufotografuoju ir arba įkeliu, arba dedu į atidavimo krūvą. Nes kuo ilgiau daiktas guli spintoje, tuo labiau jis praranda sezoną, aktualumą ir mano norą su juo užsiimti.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą?

Pirmiausia – pradėčiau anksčiau. Žieminius kombinezonus ir striukes verta kelti dar prieš šalčius, o ne tada, kai visi jau kažką nusipirkę. Vasarinius drabužius – pavasarį, ne rugpjūčio pabaigoje. Sezonas „Vinted“ reiškia labai daug.

Antra – iš karto fotografuočiau normaliai. Dienos šviesoje, su aiškiais dydžiais ir trūkumais. Blogos nuotraukos tiesiog nuvertina daiktą.

Trečia – daugiau daiktų dėčiau į rinkinius. Vaikų drabužiams tai veikia geriau nei pavieniai skelbimai, ypač jei kalbame apie darželio, namų ar kasdienius rūbus.

Ir svarbiausia – nebelaukčiau, kol spinta sprogs. Nes tada rūšiavimas tampa kančia, o ne paprastu darbu. Dabar jau žinau: kartais didžiausia vertė slepiasi ne naujuose pirkiniuose, o tame maiše, kurį jau buvai pasiruošęs išnešti lauk.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!