Sesuo gyvena už 200 kilometrų, bet mano broliui vis tiek atrodo, kad lankau mamą per retai

– Vėl tik sekmadienį? – Mantas paklausė taip, lyg būčiau pasakiusi, kad pas mamą užsuksiu per Kalėdas. – Rasa, jai reikia ne žinučių su širdutėm, o žmogaus virtuvėje.

Stovėjau parduotuvės aikštelėje, viena ranka laikydama telefoną, kita bandydama sugriebti iš bagažinės riedančią pieno pakuotę. Buvo trečiadienio vakaras. Po darbo dar reikėjo parvežti vienuolikmetį Luką iš treniruotės ir užsukti pas odontologę dėl nulūžusios plombos. Mama gyveno kitame miesto gale, maždaug dvidešimt penkios minutės automobiliu, jeigu prie tilto nebūdavo kamščio. Sesuo Eglė – už daugiau nei dviejų šimtų kilometrų. Atvažiuodavo, kai galėdavo: kartais kartą per mėnesį, kartais ir rečiau.

– Buvau pirmadienį, – pasakiau. – Nupirkau vaistus, išvaliau šaldytuvą, palikau sriubos.

– Tu viską suskaičiuoji, – atkirto brolis. – Lyg čia darbų sąrašas.

Nesakiau, kad jis irgi skaičiuoja. Tik jo skaičiavimas kažkaip visada baigdavosi mano vardu.

Mamą pradėjome lankyti dažniau po to, kai žiemą ji paslydo prie laiptinės. Kaulas sugijo, bent taip sakė gydytojai, bet nuo tada ji ėjo lėčiau, į vonią nusinešdavo plastikinę taburetę. Dar pati gamino, sąskaitas užsirašydavo į languotą sąsiuvinį. Tik kartais pamiršdavo, ar jau gėrė vaistus.

Mantas, keturiasdešimt aštuonerių, gyveno už dviejų autobusų stotelių, bet dirbo pamainomis sandėlyje. Aš, keturiasdešimt ketverių, dirbau buhalterijoje. Po darbo dažniausiai būdavau ta, kuri užvažiuoja: nuneša sunkesnį maišą, pakeičia lemputę, paklauso apie kaimynę, vėl ne ten palikusią šiukšlių maišą.

Eglė, už mane jaunesnė penkeriais metais, gyveno Šiaulių pusėje. Mamai skambindavo kas antrą vakarą, užsakydavo internetu papildus, atsiųsdavo ilgų balso žinučių. Mantas į tai žiūrėjo kreivai.

– Paskambinti lengva, – pasakė vieną šeštadienį, kai abu kabinome mamai naujas užuolaidas. – Tegul pabando atvažiuoti, kai kranas varva.

Mama sėdėjo prie stalo su chalatu, plaukai susegti mažu rudu segtuku. Ant stalo garavo manų košė, kurios ji beveik nevalgė.

– Nereikia jums čia varžytis, – tyliai pasakė. – Aš dar ne ligonė.

Mantas numojo ranka. Man pasidarė gėda, nors nebūčiau pasakiusi, dėl ko tiksliai. Gal dėl to, kad tos užuolaidos staiga pasirodė lyg koks mūsų rūpesčio įrodymas. Gal dėl to, kad mama tą rytą du kartus klausė, ar Eglė jau grįžo namo, nors ji buvo išvažiavusi prieš savaitę.

Po pokalbio aikštelėje vis tiek nuvažiavau pas mamą tą patį vakarą. Ne dėl to, kad Mantas paliepė. Bent jau taip sau sakiau. Prie namo buvo priminta purvo, kažkas ant šviesių laiptinės plytelių prinešęs smėlio. Mama atidarė ne iš karto. Už durų girdėjau, kaip ji tvarkosi su grandinėle, paskui ieško rakto.

Virtuvėje ant palangės stovėjo trys neplauti puodeliai. Viename buvo sustingusi kavos puta, kitame – šaukštelis su apdžiūvusiu cukrumi. Šaldytuve radau vakar virtą sriubą, net nepradėtą. Mama sėdėjo prie stalo ir lygino staltiesės kampą.

– Ar valgei? – paklausiau.

– Valgiau, aišku. Tik nesinori kažko.

– Ką šiandien darei?

Sesuo gyvena už 200 kilometrų, bet mano broliui vis tiek atrodo, kad lankau mamą per retaiNuotrauka: Pexels / Hoài Nam

– Skambino Eglutė. Sakė, gal atvažiuos kitą savaitgalį. Tu jai nesakyk, kad čia pas mane netvarka, gerai?

Nusišypsojo, bet akys užkliuvo už puodelių. Matė ji tą netvarką. Tik nenorėjo apie ją kalbėti.

Vakarop atėjo Mantas. Koridoriuje nusiavė batus ir, dar nenusivilkęs striukės, atidarė šaldytuvą. Jis turėjo tokį įprotį: patikrindavo, ar yra duonos, pieno, kiaušinių. Kartais tai erzindavo, nes atrodydavo, kad jis ieško, ką man prikišti. Tąkart tik ištraukė sriubos puodą ir pakėlė dangtį.

– Čia kada virta?

– Vakar, – atsakiau.

– Tai kodėl ji nevalgo?

– Gal todėl, kad nepaklausei jos, o iškart lendi į šaldytuvą, – išsprūdo man.

Mantas uždarė dureles stipriau, nei reikėjo. Mama susigūžė kėdėje.

– Jūs abu baikit, – pasakė. – Man nuo jūsų galvą labiau skauda negu nuo spaudimo.

Paskui kurį laiką tylėjome. Iš vonios lašėjo kranas. Mantas atsisėdo prie stalo, nusimovė darbo pirštines, suspaudė jas delnuose. Tik tada pastebėjau jo aplaužytus nagus, pilką dulkių ruožą ant rankovės.

– Aš tiesiog nežinau, kiek jai blogai, – pasakė jau ramiau. – Kai ateinu, ji sako, kad viskas gerai. Kai tu ateini, irgi. O paskui randu, kad visą dieną vien arbatos gėrė.

Norėjau atsakyti, kad ir aš nežinau. Kad man nusibodo būti ta, kuri važiuoja, nes „arčiau“. Lyg mano laikas iki mamos nieko nekainuotų. Luko pamokos, darbas, namai, kuriuose irgi baigiasi tualetinis popierius, sugenda skalbyklė, reikia padaryti vakarienę. Bet mama žiūrėjo į mus taip, tarsi vėl būtume paaugliai ir ginčytumėmės, kas neišnešė šiukšlių.

Tą vakarą susitarėme ne kažką ypatingo. Eglė per vaizdo skambutį pasakė, kad pabandys atvažiuoti ne „kai išeis“, o vieną konkretų savaitgalį per mėnesį. Mantas pasiėmė antradienius ir ketvirtadienius, nes tomis dienomis dažniau dirbdavo vėlesnėje pamainoje. Aš pažadėjau užsukti pirmadieniais ir bent vieną savaitgalio dieną, bet pasakiau garsiai: jeigu Lukas sirgs ar darbe užgrius, nevaidinsiu, kad galiu persiplėšti.

– Gerai, – Mantas linktelėjo. – Tik parašyk. Ne dingk.

– Aš nedingstu, – pasakiau, nors žinojau, kad kartais į jo žinutes atsakau po kelių valandų vien todėl, kad neturiu jėgų dar vienam aiškinimuisi.

Kitą pirmadienį mama vėl buvo užsivirusi per daug arbatos. Virtuvėje kvepėjo obuoliais, nors dubenyje jie jau buvo minkšti. Išploviau puodelius, ji pjaustė duoną ir vis klausė, ar Mantas tikrai užsuks ketvirtadienį. Pasakiau, kad turėtų užsukti.

Ar užsuko, nežinau. Tą vakarą jis man nieko neparašė. Gal ir užsuko, gal pavargo po darbo, gal vėl susipyko su mama dėl kokios smulkmenos. Dabar kalendoriuje bent yra kelios pažymėtos dienos. Kiek jų iš tikrųjų laikysimės, matysim.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!