„Šiemet Kūčių vakarienės pas mane nebus“: sesers atsakymas privertė Reginą suabejoti, dėl ko visi iš tiesų atvykdavo

Regina žinutę šeimos pokalbių grupėje parašė tris kartus. Pirmus du ištrynė, nes skambėjo per griežtai. Trečiąjį paliko:

„Šiemet Kūčių vakarienės pas save nerengsiu. Labai noriu visus pamatyti, bet gal galėtume susitikti pas ką nors kitą ir kiekvienas atsinešti po patiekalą?“

Pirmoji atrašė sesuo Viktorija.

„Pas mane gal ir tilptume. O tu maistą vis tiek paruoštum? Bent silkę, grybus ir tas savo auseles. Nes be jų kokios čia Kūčios.“

Regina perskaitė žinutę dar kartą. Sesuo sutiko priimti svečius, tačiau iš jos vis tiek laukė beveik visos vakarienės. Tą akimirką Reginai kilo nemaloni mintis: ar artimieji kasmet atvykdavo pabūti su ja, ar prie jos paruošto stalo?

Dvylika žmonių – viena šeimininkė

Reginai penkiasdešimt aštuoneri. Kūčios jos namuose vykdavo nuo tada, kai mirė tėtis ir mama nebenorėjo viena ruošti didelės vakarienės. Pirmaisiais metais Regina pati pasisiūlė visus sukviesti. Dukra dar gyveno namuose, sūnus grįždavo iš studijų, o prie stalo tilpdavo ir mama, ir sesers šeima.

Iš pradžių jai tai patiko. Dėlioti patiekalus, ištraukti mamos lininę staltiesę, išgirsti, kaip į duris beldžiasi visi savi – dėl tokių vakarų ji ir turėjo didelį stalą.

Metams bėgant svečių daugėjo. Sesers vaikai užaugo, atsiveždavo antrąsias puses. Reginos vaikai taip pat jau gyveno atskirai. Prieš Kūčias jos telefonas nenutildavo: vienas klausė, kelintą atvažiuoti, kitas – ar reikia ką nors nupirkti. Regina atsakydavo, kad viskuo pasirūpins.

Ji tikrai tuo pasirūpindavo. Po darbo važiuodavo į parduotuves, mirkydavo grybus, pjaustydavo daržoves, ieškodavo papildomų kėdžių. Vyras padėdavo išplauti grindis, vaikai atvykę padengdavo stalą. Tačiau kiek maisto pirkti ir kada viską suspėti, kasmet spręsdavo Regina.

Pernai, svečiams išėjus, ji virtuvėje rado pilną kriauklę indų. Už svetainės durų vyras su sūnumi dar kalbėjosi apie senas šeimos nuotraukas. Regina norėjo prisėsti šalia, bet pamatė ant stalo likusias lėkštes ir pirmiausia ėmė jas rinkti.

Kai atsigulė, buvo gerokai po vidurnakčio. Prieš užmigdama ji pagalvojo, kad per visą vakarą su mama taip ir nepasikalbėjo ilgiau nei kelias minutes.

„Tau juk visada patikdavo“

Šiemet Regina nusprendė nebelaukti gruodžio vidurio. Norėjo šeimai pasakyti iš anksto, kad visi spėtų susitarti. Ji manė, jog sunkiausia bus mamai, įpratusiai Kūčių vakarą sėdėti prie to paties stalo. Tačiau labiausiai Regina sutriko dėl Viktorijos atsakymo.

Ji parašė seseriai atskirai: „Jei gaminsiu tiek pat, tik viską nuvešiu pas tave, man bus dar daugiau darbo.“

Viktorija paskambino beveik iš karto.

– Aš nesakiau, kad viską gamintum. Tik tai, kas tau geriausiai pavyksta.

– Išvardijai pusę stalo.

– Regina, kas tau yra? Tau juk visada patikdavo ruošti Kūčias.

Regina norėjo atsakyti, kad patikdavo. Tai ir buvo tiesa. Tačiau tai, kas kažkada teikė džiaugsmo, dabar ją vargino. Ji vis dar laukė šeimos susitikimo, tik nebenorėjo jo praleisti tarp orkaitės ir kriauklės.

– Man patinka, kai visi susirenkame, – pasakė ji. – Bet norėčiau šį kartą ir pati su jumis pasėdėti.

Viktorija atsiduso. Pasakė, kad jos bute vos tilps tiek žmonių, o po darbo ji taip pat neturi laiko gaminti. Regina tai žinojo – vis dėlto tai nepaaiškino, kodėl jos pačios laikas kasmet būdavo laikomas savaime suprantamu.

„Tau juk visada patikdavo“Nuotrauka: Sukurta DI

Mama įsitraukė į pokalbį

Vakare paskambino mama. Viktorija jau buvo jai papasakojusi, kad šiemet Kūčių vieta neaiški.

– Gal susipykote? – paklausė.

Regina paaiškino, kad niekas nesusipyko. Ji tik nori kitaip pasidalyti pasiruošimą. Mama atsakė suprantanti, bet tuoj pat ėmė svarstyti, kas padarys grybų auseles. Viktorija niekada jų nelipdžiusi, o parduotuvėje pirktos, mamos nuomone, visai ne tokios.

Regina prisiminė, kaip mama vaikystėje pati ruoštis Kūčioms pradėdavo prieš kelias dienas. Gal todėl dabar jai atrodė natūralu, kad viena moteris viską žino ir suspėja. Regina vos neištarė, kad ir pati norėtų kartą ateiti į jau paruoštus namus. Tačiau sustojo: mamai svarbūs seni įpročiai, o ji pati iki šiol niekam nesakė, kad pavargo.

– Mama, auseles galiu padaryti, – atsakė. – Bet tada daugiau nieko negaminsiu.

Kitame laido gale stojo trumpa tyla.

– Tik auseles? – pasitikslino mama.

Regina nusijuokė, nors jai nebuvo juokinga. Tas klausimas geriau už Viktorijos žinutę parodė, kiek daug visi įprato iš jos tikėtis.

Šventę teko pradėti planuoti iš naujo

Kitą rytą Regina šeimos grupėje parašė, kad pagamins grybų auseles ir atveš jas, jei Kūčios vyks pas Viktoriją. Kitus patiekalus pasiūlė pasidalyti. Pirmasis atsiliepė jos sūnus: jis galėjo pasirūpinti kūčiukais ir kisieliumi. Dukra pasisiūlė paruošti silkę. Po pietų parašė Viktorijos vyras, kad galėtų sutvarkyti stalą ir indus.

Viktorija neatsakė kelias valandas. Regina svarstė, ar sesuo pyksta. Galiausiai atėjo žinutė: „Gerai, priimsim pas save. Tik mama galės pasėdėti pas tave, kol mes namie viską paruošim? Jai pas mus būtų ankšta suktis.“

Regina jau buvo pradėjusi rašyti „žinoma“, kai suprato, kad ir šįkart sako „taip“ net nepagalvojusi. Ji paskambino mamai ir paklausė, kaip ši pati norėtų praleisti popietę. Mama pasakė, kad gali pabūti savo namuose iki vakarienės – jai visai nereikia, kad kas nors ją užimtų.

Regina padėjo telefoną ir žvilgtelėjo į šeimos susirašinėjimo pokalbį. Sąrašas, kas ką atsineš, dar buvo nepilnas. Gal kas nors pamirš pažadėtą patiekalą. Gal ant Viktorijos stalo nebus visko, kas būdavo pas Reginą. Ji neabejojo, kad šeima tai pastebės.

Regina taip pat žinojo, kad šį kartą galės atsisėsti šalia mamos, kol auselės dar karštos, ir paklausti, kaip ši iš tiesų laikosi. Dėl tokio vakaro ji buvo pasiruošusi atsisakyti kelių patiekalų.