Skaitytojas Kazys prisimena bulviakasį 1970-aisiais: kaip visas kaimas dirbdavo kartu

Kai dabar matau, kaip žmonės rudenį iš parduotuvės parsineša po penkis kilogramus bulvių ir dar pasitikrina, ar jos gražiai nuplautos, man visada norisi šyptelėti. Ne iš pašaipos, ne. Tiesiog prisimenu kitus laikus. Aš esu Kazys, man jau per septyniasdešimt, o bulviakasis mano atmintyje liko kaip vienas aiškiausių vaikystės ir jaunystės ženklų. 1970-aisiais mūsų kaime bulvės nebuvo tik maistas. Tai buvo visas rudens įvykis, darbas, susitikimas, pareiga ir net savotiška šventė, nors nugara po jos kartais skaudėdavo taip, kad vakare nesinorėdavo nė kalbėti.

Tada niekas neklausdavo, ar turi laiko. Jeigu atėjo bulviakasis, vadinasi, visi žinojo, ką reikės daryti. Vieną šeštadienį einame pas vienus, kitą – pas kitus. Šiandien padedi kaimynui, rytoj jis ateina pas tave. Niekas nerašė sąrašų, niekas nesiuntė priminimų, niekas nesitarė per telefoną, nes jo daug kas neturėjo. Užtekdavo vakare prie šulinio ar parduotuvės pasakyti: „Rytoj kasam pas Antaną.“ Ir žmonės ateidavo.

Rytas prasidėdavo dar prieš saulę

Bulviakasio rytą mama keldavosi labai anksti. Troboje jau kvepėdavo duona, virtomis bulvėmis, kartais spirgais, jeigu turėdavome. Ant stalo atsirasdavo didelis puodas arbatos, į drobinį maišelį būdavo įdedama lašinių, svogūnų, duonos. Vaikai dar trindavo akis, bet jau žinodavo: šiandien nebus nei tingėjimo, nei pasakymo „nenoriu“.

Į lauką eidavome su kibirais, krepšiais, kartais su senomis pintinėmis. Arklio traukiamas plūgas ar kasamoji išversdavo vagas, o paskui prasidėdavo rankų darbas. Reikėdavo greitai rinkti bulves, atskirti didesnes nuo smulkių, saugoti, kad nepaliktum žemėje. Atrodė paprasta, bet po kelių valandų pirštai būdavo pilni žemių, batai sunkūs, o nugara prašydavo pasigailėjimo.

Vis dėlto keisčiausia, kad niekas labai nesiskųsdavo. Vyrai juokaudavo, moterys persimesdavo naujienomis, vaikai lenktyniaudavo, kas greičiau pripildys kibirą. Jeigu kas rasdavo labai didelę bulvę, rodydavo visiems kaip kokį lobį. Dar ir dabar matau tą vaizdą: rudas laukas, garuojantis kvėpavimas, šlapia žemė prie nagų ir žmonės, palinkę vienas šalia kito.

Kaimas buvo kaip viena šeima, nors ne visada saldi

Nereikia įsivaizduoti, kad visi tada buvo šventi ir tik dainas dainavo. Būdavo visko. Viena kaimynė galėdavo paburbėti, kad kažkas per lėtai renka. Kitas vyras ateidavo „padėti“, bet daugiau stovėdavo prie maišų ir kalbėdavo. Vaikai kartais susipykdavo, kas gaus nešti lengvesnį krepšį. Tačiau kai reikėdavo darbo, kaimas susirinkdavo.

Man atrodo, dabar to labiausiai ir trūksta – ne pačių bulvių, o to jausmo, kad esi ne vienas. Jei vienai šeimai būtų reikėję nukasti visą lauką vienai, būtų vargas. Bet kai ateidavo dešimt ar penkiolika žmonių, darbas judėdavo visai kitaip. Vieni kasa, kiti renka, treti tempia maišus, kažkas prižiūri vaikus, kažkas pakuria laužą ar atneša valgyti.

Pietūs lauke buvo atskira istorija. Susėsdavome ant maišų, ant apverstų kibirų ar tiesiog ant sausos žolės. Duona tada atrodė skanesnė nei bet koks pyragas, o lašiniai su svogūnu – kaip tikras skanėstas. Po kelių valandų darbo žmogus neieškojo nei padažų, nei gražių lėkščių. Užteko šilto arbatos puodelio, kąsnio duonos ir kelių minučių ramybės.

Vaikams tai buvo ir darbas, ir nuotykis

Mums, vaikams, bulviakasis buvo sunkus, bet kartu ir įdomus. Galėdavome būti su suaugusiais, klausytis jų kalbų, bėgioti po vagas, ieškoti keistų bulvių formų. Viena primindavo širdį, kita – nosį, trečia – kokį gyvūną. Iš tokių dalykų tada gimdavo pusė dienos juoko.

Vakare, kai maišai jau būdavo sukrauti, ateidavo tas ypatingas nuovargis. Ne toks, kaip dabar po sėdėjimo prie televizoriaus ar telefono. Tai buvo nuovargis nuo tikro darbo, kai kūnas pavargęs, bet viduje kažkaip ramu. Žinai, kad žiemai bus bulvių. Žinai, kad rūsys pilnėja. Žinai, kad šiandien padarei tai, ką reikėjo padaryti.

Dabar tokių dienų beveik nebėra

Kai šiandien pravažiuoju pro kaimus, matau daug tuščių sodybų, mažiau laukų, mažiau žmonių kiemuose. Technika viską padaro greičiau, tvarkingiau, be tiek rankų. Tai gerai, žmogui nebereikia taip vargti. Bet kartu dingo ir kažkas labai žmogiško. Dingo tos dienos, kai visas kaimas žinojo, pas ką šiandien darbas. Dingo tas paprastas pasitikėjimas, kad kai tau reikės, žmonės ateis.

Aš nesakau, kad 1970-ieji buvo gražūs viskuo. Buvo sunkumų, trūkumų, daug dalykų, kurių niekas nenorėtų susigrąžinti. Bet bulviakasis mano atmintyje liko šiltas. Gal todėl, kad ten buvo žmonės. Ne vien bulvės, ne vien purvas, ne vien maišai. Buvo bendras darbas, bendras juokas ir žinojimas, kad rudenį kaimas gyvena vienu ritmu.

Kartais pagalvoju: jei dabar kas nors pakviestų visą gatvę į talką, turbūt pusė žmonių nežinotų, ką atsakyti. Vieni neturėtų laiko, kiti paklaustų, kiek mokės, treti tiesiog nesuprastų, kam to reikia. O mes tada eidavome, nes taip buvo įprasta. Nes šiandien tu padedi man, rytoj aš padėsiu tau. Paprasta taisyklė, bet ant jos laikėsi visas kaimas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!