Sodybą prie ežero pirkome keturioms šeimoms: po dvejų metų ginčijomės net dėl malkų, o du draugai manęs nebesisveikina

Paskutinį kartą visi prie vieno stalo sėdėjome per Jonines. Ant grotelių kepė mėsa, vaikai nuo liepto šokinėjo į vandenį, o mes kalbėjome, kad kada nors čia sutiksime senatvę. Dabar žiūrėdama į tos dienos nuotrauką matau ir tai, ko tada nepastebėjau: prie stalo sėdėjo devyniolika žmonių, nors sodybą pirko keturios šeimos ir tą savaitgalį susitarti turėjome tik dėl mūsų.

Papildomus svečius atsivežė draugai. Ne pirmą kartą. Tik tąsyk viena šeima, atvykusi su dviem mažais vaikais, neberado laisvo kambario.

Barnis prasidėjo nuo pripučiamo čiužinio. Baigėsi pasiūlymu parduoti dalis ir daugiau niekada nieko bendro nepirkti.

Prieš dvejus metus už galimybę čia leisti savaitgalius su vyru sumokėjome 23 tūkstančius eurų. Tada atrodė, kad perkame nebrangias atostogas ir dar daugiau laiko su artimiausiais žmonėmis.

Keturioms šeimoms kaina atrodė įveikiama

Su tomis trimis poromis draugavome ilgiau nei dešimtmetį. Kartu šventėme gimtadienius, važiuodavome stovyklauti, vieni kitų vaikams skolindavome automobilines kėdutes. Man atrodė, kad žmones jau pažįstu. Buvome matę vieni kitus ir pavargusius, ir susipykusius, ir skaičiuojančius pinigus iki algos.

Sodybą radome Molėtų rajone. Senas medinis namas, pirtelė, keli vaismedžiai, nuo sklypo iki ežero – trumpas takelis. Už viską prašė 84 tūkstančių eurų. Vienai šeimai per daug, keturioms – po 21 tūkstantį. Dar po du tūkstančius sutarėme skirti būtiniausiems darbams ir baldams.

Pirkimo dokumentuose visi buvome įrašyti, savo dalis turėjome. Tačiau kaip tomis dalimis naudotis, aptarėme prie kavos. Savaitgaliais važiuosime kas norės, kambarių pakaks, išlaidas dalysimės po lygiai. Dėl svečių, atostogų savaičių ar darbo valandų atskiro susitarimo neparašėme.

Kai vyras pasiūlė bent susirašyti taisykles, pasakiau, kad nereikia iš anksto visko paversti ginču. Šitą savo sakinį prisimenu geriau už visus vėliau ištartus priekaištus.

Pirmą vasarą tvarkėmės kartu. Dažėme sienas, plovėme langus, vežėme senus baldus. Vakare skaudėjo nugaras, bet buvo linksma. Darbas turėjo aiškią pabaigą, o po jo visi susėsdavome valgyti.

Vieni atvažiuodavo ilsėtis, kiti pirmiausia imdavo žoliapjovę

Mes gyvenome arčiausiai, todėl dažniausiai pirmi pastebėdavome, ką reikia padaryti. Po audros nulūžusi šaka, pilnas vandens latakas, nebeužsivedanti žoliapjovė. Vyras vis sakydavo: kol parašysiu į grupę ir sulauksiu atsakymo, pats sutvarkysiu.

Pamažu taip ir nusistovėjo. Mes nupjaudavome žolę, kita pora dažnai išvalydavo pirtį. Likusieji atvažiuodavo vėliau, atsiveždavo mėsos, gėrimų ir nuoširdžiai dėkodavo. Iš pradžių to pakako. Paskui pradėjau pykti dar prieš išvažiuodama iš namų, nes žinojau, kad laukia ne vien poilsis.

Kas mėnesį visi į bendrą sąskaitą pervesdavome po 30 eurų – per metus susidarydavo 1 440 eurų. Iš jų mokėdavome už elektrą, draudimą, smulkius pirkinius. Tačiau ten nebuvo eilutės už šešias valandas, kurias vyras praleisdavo pjaudamas žolę. Nebuvo ir mano šeštadienio, skirto skalbti po kitų paliktą patalynę.

Vieną sekmadienį virtuvėje radau kriauklėje sustatytus indus, o ant stalo – raštelį, kad reikėjo skubėti namo. Nufotografavau ir nusiunčiau į grupę. Gavau atsiprašymą ir besijuokiantį veiduką.

Indus išploviau. Bet vėliau kiekvieną kartą, kai tie draugai sakydavo, kaip gera turėti bendrą vietą, prisimindavau būtent tą kriauklę.

Kalendorius parodė, kad visiems reikia tų pačių datų

Antrą pavasarį sukūrėme rezervacijų kalendorių. Man atrodė, kad pagaliau turėsime tvarką. Tačiau viena šeima iškart pasižymėjo beveik visus ilguosius savaitgalius ir dvi liepos savaites.

Jie sakė tiesiog anksčiau susiplanavę atostogas. Mes su vyru dar nežinojome, kada darbdaviai jas patvirtins. Kita pora norėjo ramios savaitės tik su vaikais, be bendrų vakarienių ir svetimų svečių. Tada pirmą kartą garsiai išgirdome klausimą: kodėl turime prašyti leidimo pabūti savo sodyboje?

Po to prasidėjo skaičiavimai. Kas kiek nakvojo, kas kiek kartų kūreno pirtį, kieno svečiai sunaudojo malkas. Kai pasiūliau iš anksto derinti didesnius susibūrimus, draugė paklausė, ar jos sesuo dabar turės pirkti bilietą.

Niekas nenorėjo jos seseriai bilieto. Norėjome žinoti, ar atvažiavę rasime kur miegoti.

Per Jonines visa tai iškilo vienu metu. Kambarį užėmę svečiai nežinojo, kad kažkam trukdo. Mažų vaikų mama apsiverkė, jos vyras pradėjo krauti daiktus atgal į automobilį. Aš pasakiau, kad po kiekvieno savaitgalio tvarkytis už visus nebeketinu.

Draugas atsakė, kad niekas manęs neprašė būti sodybos šeimininke.

Jis buvo iš dalies teisus. Daug darbų prisiėmiau pati, tikėdamasi, kad kiti supras ir prisidės. Kai nesuprato, iš tylėjimo perėjau tiesiai į priekaištus. Tą vakarą niekas jau nebesiklausė, kas teisus dėl kambario.

Dabar turime tvarką, kurios reikėjo prieš perkant

Su dviem šeimomis nebesikalbame apie nieką, išskyrus sodybą. Vieni nori parduoti savo dalį, bet už gerokai didesnę sumą, nei mes galime sumokėti. Kiti kol kas nesutinka nei parduoti, nei pirkti. Su ketvirtąja šeima bendraujame, nors kiekvienas pokalbis apie namą tapo atsargus.

Dabar jau raštu deriname datas, svečius, išlaidas ir darbus. Prieš didesnį pirkinį laukiame visų atsakymo. Atskirai aiškinamės, kaip galėtume pasitraukti iš bendros nuosavybės, jei susitarimas nebeveiks. Tai užtrunka ir kainuoja daugiau jėgų nei pirmos vasaros remontas.

Nebemanau, kad draugams apskritai negalima kartu pirkti turto. Tačiau prieš mokant reikėjo aptarti ne tik gražius savaitgalius, bet ir užsikimšusį tualetą, svečių skaičių, užimtą liepą bei žmogų, kuris vieną dieną norės išeiti.

Praėjusį sekmadienį atvažiavome pasiimti savo meškerių. Prie durų kabėjo bendras kalendorius, spintelėje stovėjo mūsų puodeliai. Vyras paklausė, ar pasiliekame nakvoti.

Pasakiau, kad važiuokime namo. Pirmą kartą nereikėjo su niekuo derinti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt