Tėtis 12 metų mokėjo už fiksuotą telefoną, kuriuo niekas neskambino: sutartį nutraukėme per 10 minučių

Ant stalo gulėjo eilinė sąskaita – tokia pati kaip ir daugybė prieš ją buvusių. Tėtis ją apmokėdavo beveik automatiškai: už elektrą, už internetą, už telefoną. Tik viena detalė šeimoje staiga pasirodė keista – namų telefonas jau seniai stovėjo kampe tylus, po plonu dulkių sluoksniu, o jo skambutį prisiminė nebent tada, kai kažkas netyčia pajudindavo laidą.

Paaiškėjo, kad už šį fiksuotą ryšį buvo mokama 12 metų, nors juo praktiškai niekas nebesinaudojo. Nebuvo nei ilgų pokalbių su giminėmis, nei laukiamų skambučių iš gydytojo, nei vaikų, kurie grįžę iš mokyklos pirmiausia griebdavo ragelį. Buvo tik mėnesinis mokestis, įrašytas tarp kitų įprastų išlaidų. O sutarties nutraukimas, kuris metų metus atrodė lyg didelis ir nemalonus darbas, galiausiai užtruko vos 10 minučių.

Tokios istorijos dažnai prasideda ne nuo didelės klaidos, o nuo sakinio „ai, palikim, gal dar prireiks“. Perskaičius iki galo paaiškėja, kodėl senos paslaugos taip lengvai išlieka namuose ilgiau nei kai kurie baldai – ir kodėl vieną vakarą verta ramiai peržvelgti savo sąskaitas.

Telefonas liko, nors gyvenimas jau seniai persikėlė į kišenę

Kadaise fiksuotas telefonas namuose buvo beveik toks pat savaime suprantamas kaip šaldytuvas. Jo numerį žinojo giminės, kaimynai, mokykla, darbovietė ir įvairios įstaigos. Jei namuose buvo paauglys, jis galėdavo valandų valandas užimti liniją, o kiti laukdavo progos paskambinti. Tylus aparatas koridoriuje reiškė, kad šeima pasiekiama.

Vėliau atsirado mobilieji telefonai, o paskui – įprotis kiekvienam turėti po savo numerį. Vieni skambina, kiti rašo žinutes, treti bendrauja programėlėse, kuriose galima ne tik išgirsti balsą, bet ir iškart pamatyti nuotrauką, dokumentą ar anūko išdaigą. Fiksuotas telefonas nebuvo išjungtas vienu ryškiu momentu – jis tiesiog pamažu nutilo.

Būtent todėl jo atsisakyti kartais sunkiau, nei atrodo. Daiktas stovi vietoje, sąskaita ateina reguliariai, o žmogus sau pasako, kad gal kada nors pravers. Gal skambins poliklinika, gal reikės dėl saugumo, gal senas numeris dar įrašytas kažkieno užrašų knygelėje. Taip „gal“ gali ramiai išgyventi ne vienerius metus.

Sąskaitos dažnai apmokamos ne todėl, kad jų reikia

Vyresniems žmonėms sąskaitų apmokėjimas dažnai yra tvarkos klausimas. Jei paslauga užrašyta mokėjimų sąraše, ji apmokama kartu su visomis kitomis – be papildomų svarstymų. Juk niekas nenori likti skolingas, gauti priminimo ar aiškintis, kodėl kažkas nepadaryta laiku. Kartais ramybė kainuoja nedidelę mėnesio sumą, kurios atskirai lyg ir nesinori nagrinėti.

Tačiau per ilgą laiką mažos sumos nustoja būti mažos. Ne dėl to, kad žmogus vieną kartą išleido per daug, o todėl, kad niekas nepaklausė paprasto klausimo: ar mes tuo išvis naudojamės? Tai gali būti senas telefono numeris, papildomas televizijos planas, nebereikalingas draudimas ar prenumerata, kuri kažkada atrodė naudinga.

Šioje vietoje nėra ko kaltinti tėčio ar mamos, kad jie nepastebėjo. Daugelis augo laikais, kai sutartis buvo ilgalaikis pažadas, o ne paslauga, kurią galima keisti pagal dabartinį gyvenimą. Be to, pats žodis „nutraukimas“ skamba grėsmingai: atrodo, kad laukia eilės, prašymai, ginčai ir bandymai įkalbėti persigalvoti. Kartais žmogus moka ne už telefoną, o už norą viso to išvengti.

Tėtis 12 metų mokėjo už fiksuotą telefoną, kuriuo niekas neskambino: sutartį nutraukėme per 10 minučiųNuotrauka: Pexels / Petra Ryan

Dešimt minučių, kurios metų metus atrodė neįveikiamos

Kai šeima pagaliau nusprendė sutartį nutraukti, paaiškėjo, kad didžiausias darbas buvo apsispręsti. Reikėjo susisiekti su paslaugos teikėju, patvirtinti, kad numerio nebereikia, ir sutvarkyti nutraukimo formalumus. Jokių dramų, jokių kelių valandų prie langelio – viskas užtruko maždaug 10 minučių.

Žinoma, kiekviena situacija gali skirtis. Kai kurioms paslaugoms gali galioti terminas, gali reikėti grąžinti įrangą ar pasitikrinti, ar nėra likusių įsipareigojimų. Todėl prieš skambinant verta turėti po ranka paskutinę sąskaitą ar sutarties duomenis. Tačiau nereikia iš anksto nuspręsti, kad procesas bus per sudėtingas vien todėl, jog paslauga namuose gyvena nuo laikų, kai mobilusis telefonas buvo prabanga.

Ypač naudinga tokį pokalbį pasiūlyti tėvams ne pamokomu tonu. Ne „kaip tu galėjai tiek metų mokėti“, o „gal kartu pažiūrėkim, ar čia dar reikalinga“. Vienam žmogui sena sąskaita gali kelti nerimą, o šalia esantis vaikas ar anūkas dažnai per kelias minutes padeda suprasti, ką reiškia eilutės mokėjime ir kokius klausimus užduoti.

Ne visiems namų telefonas yra praeitis

Vis dėlto fiksuotas telefonas nėra automatiškai nereikalingas kiekvienuose namuose. Kai kuriems senjorams jis vis dar patogesnis už išmanųjį ekraną, kai kurie žmonės nori turėti papildomą ryšio būdą, o kai kuriose šeimose senas numeris tebėra svarbus dėl įpročio ar artimųjų. Problema prasideda ne tada, kai paslauga paliekama, o tada, kai ji paliekama nieko neapsvarsčius.

Paslaugų teikėjams tokios situacijos taip pat neturėtų būti vien kliento neatidumo istorija. Žmogui aiškiai suprantama sąskaita, paprastas būdas peržiūrėti planą ir galimybė lengvai atsisakyti to, kuo nebesinaudoji, kuria daugiau pasitikėjimo nei paslauga, kuri laikosi vien todėl, kad ją pamiršo. Ypač kai kalbama apie vyresnius klientus, kuriems technologiniai ir sutartiniai pokyčiai ne visada atrodo savaime suprantami.

Šeimoms gali praversti paprastas susitarimas kartą per metus peržvelgti nuolatinius mokėjimus. Ne ieškant, kur kas nors suklydo, o ramiai pasitikrinant, kas namuose iš tiesų reikalinga šiandien. Kartais pakanka vieno vakaro prie virtuvės stalo, sąskaitų krūvelės ir klausimo: „O kada paskutinį kartą tuo naudojomės?“

Tas tylintis telefonas kampe buvo ne vien apie kelias eilutes sąskaitoje. Jis priminė, kaip lengvai mokame už vakarykštį gyvenimą vien todėl, kad neturėjome laiko sustoti. Kartais didžiausias palengvėjimas ateina ne gavus naują paslaugą, o pagaliau drąsiai pasakius: šitos mums jau nebereikia.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!