Kiekvieną rudenį sodininkai balina vaismedžius, tačiau pavasarį dažnas nusivilia – balta danga nusiplauna, ant kamienų lieka tik išblukusios juostelės. Atrodo, tarsi darbas būtų nuėjęs veltui. Kodėl taip nutinka ir kaip padaryti, kad balinimas išsilaikytų iki vasaros ar net rudens?
Pasirodo, paslaptis – ne pačiose kalkėse, o tame, kaip jos paruošiamos ir užtepamos. Štai trys patikrinti receptai, kurie išlieka net po stipraus lietaus ir karštos saulės.
1. Klasika, laikui nepavaldi
Į kibirą šilto vandens įmaišykite 2–3 kg kalkių, tada įberkite apie pusę kilogramo rugių sėlenų. Jos suteikia mišiniui tirštumo ir padeda jam geriau prikibti prie žievės. Norint apsisaugoti nuo grybelių ir samanų, galima įpilti dar 300 g vario sulfato.
Svarbu: mišinį palikite para laiko pastovėti – per tą laiką jis „subręsta“ ir vėliau džiūsta tolygiai. Tokia danga išlieka iki vasaros vidurio.
2. „Su moliu ir mėšlu“ – tvirtas ir elastingas sluoksnis
Tai senas sodininkų metodas, išlaikęs laiko išbandymus. Į kibirą vandens įdėkite:
- 2 kg kalkių,
- 1 kg molio (geriausia pilkojo, upės),
- 1 kg perpuvusio mėšlo.
Mišinys primins tirštą grietinę. Molis suteikia balinimui elastingumo – sluoksnis nesutrūkinėja ir nenubyra nuo lietaus, o mėšlas veikia kaip natūralus klijai ir antiseptikas.
3. „Su pienu ir druska“ – ilgalaikis, iki rudens
Šis receptas skamba neįprastai, bet yra ypač veiksmingas. Į kibirą vandens įpilkite:
- 1 litrą pieno (tinka ir raugintas),
- 2–3 šaukštus druskos,
- 2 kg kalkių.
Pienas suriša kalkes ir padeda joms tvirtai prikibti prie žievės, o druska neleidžia plisti grybeliui ir samanoms. Toks balinimas išsilaiko net iki rudens.
Pagrindinė klaida, dėl kurios balinimas nusiplauna
Dauguma sodininkų kalkes tiesiog užtepa ant sauso kamieno – ir tai lemia nesėkmę. Prieš balinimą žievę būtina sudrėkinti.
Drėgna žievė „atsiveria“, leidžia mišiniui įsigerti į mikroįtrūkimus, todėl balinimas laikosi kaip antra oda. Be to, reikia pašalinti seną dangą, purvą ir kerpes, o darbą atlikti teigiamoje temperatūroje – bent +3–5 °C.
Tad jei norite, kad baltas apsauginis sluoksnis išsilaikytų iki vasaros ar net ilgiau, svarbiausia ne tik receptas, bet ir paruošimas. Sėlenos suteikia tvirtumo, molis – lankstumo, pienas – sukibimą, o drėgna žievė užtikrina, kad viskas „priliptų“ tarsi antram medžio odos sluoksniui.
