Graikinių riešutų medis daugeliui atrodo nekaprizingas: pasodini, palieki ir lauki. Tačiau sodininkai, kurie kasmet džiaugiasi gausiu derliumi, sako tą patį – rudenį atlikti trys paprasti darbai gali lemti visą kitų metų riešutų kiekį. Ir skirtumas matomas plika akimi: pavasarį pumpurai būna stambesni, žiedai gausesni, o vasaros viduryje šakos jau pradeda linkti nuo būsimų riešutų.
O tie, kurie šių veiksmų nesiima, dažniausiai skundžiasi silpnu derėjimu, nupilkėjusiomis šakelėmis ir prastėjančia medžio energija.
1. Teisingas šaknų zonos pamaitinimas: organika čia daro stebuklus
Graikinis riešutmedis – gilias šaknis leidžiantis augalas. Jam būtinas maistingas dirvožemis rudens pabaigoje, kai medis ruošiasi žiemai ir formuoja kitų metų pumpurus. Sodininkai rekomenduoja į 1–1,5 metro spindulį aplink kamieną įterpti trąšų, kurios maitina lėtai: kompostą, perpuvusį mėšlą, humusą.
Svarbiausia – nemesti trąšų prie pat kamieno. Maistinės medžiagos turi patekti ten, kur yra aktyviosios šaknys – maždaug prie lajos krašto. Šis žingsnis dažnai lemia 20–30 proc. didesnį žydėjimą pavasarį.
2. Saikingas, bet būtinas rudens genėjimas
Riešutmedžio genėti vasarą ar pavasarį nerekomenduojama – medis „verkia“, išskiria sultis, o žaizdos sunkiai gyja. Rudenį, kai medis nustoja vegetuoti, tai padaryti daug saugiau.
Pašalinamos sausos, ligotos, į vidų augančios šakos. Sodininkai pastebi, kad palikus medžiui daugiau šviesos, kito sezono riešutai formuojasi tolygiau, o bendras derlius gali padidėti net iki 40–50 proc.
Genėjimas neturi būti drastiškas – tik tvarkantis. Tačiau būtent ši priežiūra dažniausiai stebina kaimynus: medis, atrodęs paprastas, kitais metais staiga pradeda „sprogti“ vaisiais.
3. Mulčiavimas: paprastas žingsnis, bet dažnai pamirštamas
Rudenį aplink riešutmedį paklota 7–10 cm mulčio danga veikia kaip natūralus dirvos stabilizatorius. Ji:
- apsaugo šaknis nuo temperatūrų svyravimų žiemą,
- sulaiko drėgmę,
- per žiemą lėtai suyra ir virsta papildoma organika.
Tinka lapai, žievė, šiaudai, smulkintos šakos. Svarbiausia nemulčiuoti prie pat kamieno – palikti 10–15 cm tarpą.
Pavasarį po tokių veiksmų žemė po medžiu būna gyvesnė ir puri, o medis startuoja intensyviau – daugiau pumpurų, daugiau žiedų, daugiau riešutų.
Rezultatas: šakos lūžta nuo vaisių, o kaimynai stebisi
Sodininkai, kurie rudenį nuosekliai daro šiuos tris dalykus, pastebi akivaizdų skirtumą. Jau pavasarį medis atrodo kitoks – stipresnis, intensyviau žaliuojantis. Vasarą prasideda tikras spektaklis: riešutų tiek daug, kad kai kur net tenka paremti šakas.
Ne vienas sako sulaukęs kaimynų klausimo: „Ką tu jam darai?“. Atsakymas paprastas – nieko stebuklingo, tik trys rudeniniai darbai, kurių dažnas tiesiog nedaro.
