Atšalus soduose pasirodo žiurkės: vienas augalas gali priversti jas pasitraukti
Rudenį sode pirmiausia pasikeičia ne vaizdas, o tyla. Nebegirdėti tiek vabzdžių, lysvės tuštėja, malkinėn keliauja paskutiniai pagaliai – ir staiga prie komposto dėžės, šiltnamio ar sandėliuko pamatai išraustą žemę. Iš pradžių norisi manyti, kad tai kurmis ar per naktį pasidarbavęs ežys, tačiau smulkios landos ir nugraužtos atsargos dažnai pasako visai ką kita.
Atvėsus orams žiurkės ima ieškoti ne romantikos po krūmais, o šiltesnės, sausesnės vietos ir lengvai pasiekiamo maisto. Sodo namelis, šiltnamis, komposto krūva ar viščiukų lesalo kibiras joms atrodo lyg labai patogus rudens viešbutis. Vien tik uždarytos durys čia ne visada padeda, nes graužikui užtenka stebėtinai mažo plyšio.
Tarp sodininkų seniai sklando paprasta mintis: mėta prie probleminių vietų gali būti nemaloni nekviestiems graužikams. Tai nėra stebuklas, po kurio žiurkės iškilmingai susikraus lagaminus, tačiau stiprus šio augalo kvapas kai kuriose vietose gali tapti papildoma priežastimi joms rinktis kitą kelią. Svarbiausia suprasti, kada toks sprendimas turi prasmę, o kada vien mėtų kvapu pasikliauti būtų pernelyg optimistiška.
Žiurkė į sodą ateina ne dėl gėlių
Žiurkės retai apsigyvena ten, kur nėra nei maisto, nei pastogės. Joms patinka vietos, kur galima rasti išbertų grūdų, nukritusių obuolių, gyvūnų pašaro, maisto likučių ar neuždengtą kompostą. Rudenį ši paieška tik suintensyvėja, nes lauke mažėja lengvai randamo maisto, o drėgnos naktys verčia ieškoti užuovėjos.
Didžiausią klaidą sodininkas padaro manydamas, kad problema prasidėjo tą vakarą, kai pamatė pačią žiurkę. Dažniausiai ji jau kurį laiką tikrino teritoriją: užsuko prie sandėliuko, rado plyšį po grindimis, aptiko neužsuktą pašaro dėžę ir suprato, kad čia galima grįžti. Vienas paliktas obuolių kibiras kartais pasako daugiau nei tvarkinga tvora aplink sklypą.
Šeimai su vaikais toks radinys kelia ne vien nemalonų šiurpuliuką. Žiurkės gali apgraužti daiktus, užteršti laikomas atsargas, o jų paliekamų požymių nesinori matyti nei šiltnamyje, nei vaikų žaidimų kampelyje. Tuo metu vyresniems žmonėms ypač sunku nuolat nešioti, kilnoti ir tikrinti visus sodo kampus, todėl prevencija dažnai yra patogesnė už vėlyvą kovą.
Mėta gali trukdyti, bet ji nėra sodo apsauga
Pipirmėtė ir kitos stipriai kvepiančios mėtos vertinamos dėl intensyvaus aromato. Žmogui jis gali reikšti arbatą, vasarą ir švarą, o graužikams stiprūs kvapai gali būti nepatrauklūs ir trikdyti jų įprastus kvapų takus. Dėl to mėtų krūmeliai ar jų kvapu papildytos vietos kartais padeda atbaidyti smalsius svečius nuo konkretaus kampo.
Tačiau žodis „gali“ čia svarbesnis už žodį „priversti“. Jei prie pat sandėliuko stovi atviras kibiras su grūdais, žiurkės motyvacija rasti maisto gali būti daug stipresnė už nepatinkantį kvapą. Be to, lauke aromatą greitai išnešioja vėjas, nuplauna lietus, o senos, sudžiūvusios mėtų šakelės tampa labiau sodo dekoracija nei kliūtimi.
Mėta geriausiai veikia kaip dalis bendros tvarkos, o ne kaip vienintelis planas. Ją galima auginti vazonuose prie šiltnamio, komposto vietos ar sandėliuko įėjimo, kad augalą būtų lengviau prižiūrėti ir prireikus perkelti. Vazonas dar turi vieną privalumą: mėta yra tokia gyvybinga, kad pasodinta lysvėje kartais ima elgtis lyg ji būtų tikroji viso sodo šeimininkė.
Vien kvapo neužtenka, jei paliekamas vaišių stalas
Praktiškiausias žingsnis – pirmiausia atimti iš žiurkių priežastį pasilikti. Gyvūnų pašaras turėtų būti laikomas sandariuose, tvirtuose induose, o nukritusius vaisius verta surinkti, ypač jei jie pradeda pūti. Komposto dėžė neturėtų virsti atvira virtuvės atliekų valgykla: maisto likučius geriau uždengti augalinėmis atliekomis ar žeme ir pasirūpinti, kad dėžė būtų tvarkinga.
Taip pat verta apžiūrėti pastatus ne iš žmogaus, o iš graužiko perspektyvos. Plyšys prie vamzdžio, tarpas po durimis, supuvusi lenta prie pamato ar nesandarus ventiliacijos angos kraštas atrodo menkniekis, kol kažkas tuo taku pradeda vaikščioti kasnakt. Kuo anksčiau tokios vietos užtaisomos tinkamomis, graužikams atspariomis medžiagomis, tuo mažiau vilčių lieka nekviestiems gyventojams.
Jeigu matoma daug išmatų, aktyvių landų, apgraužtų laidų ar pėdsakų pastate, vien sodo priemonių gali nepakakti. Tokiu atveju reikia veikti atsargiai, neleisti vaikams ir augintiniams liesti galimai užterštų vietų, o esant didesnei problemai kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistus. Tai nėra pralaimėjimas prieš gamtą – veikiau ženklas, kad svečiai jau įsikūrė per daug patogiai.
Kodėl žmonės nori vieno paprasto augalo
Noras pasodinti vieną augalą ir pamiršti bėdą yra visiškai suprantamas. Sode ir taip netrūksta darbų: reikia surinkti lapus, paruošti augalus žiemai, pasirūpinti įrankiais, o dar ir namuose laukia savi reikalai. Mėta atrodo patrauklus sprendimas todėl, kad ji pažįstama, nebrangi, naudinga virtuvėje ir nereikalauja ypatingų įgūdžių.
Tačiau sodas nėra vienas vazonas ant palangės – jame susitinka laukinė gamta, maisto šaltiniai, pastatai ir žmogaus įpročiai. Darbuotojui, prižiūrinčiam sodybą ar bendrą teritoriją, gali būti sunku kasdien sukontroliuoti kiekvieną paliktą maišelį ar praviras duris. Kita vertus, ir savininkui ne visada aišku, kad tvarkingas iš pirmo žvilgsnio kiemas žiurkei gali turėti labai aiškų kvietimą pasilikti.
Todėl mėta verta vietos sode ne kaip sensacingas ginklas, o kaip mažas, maloniai kvepiantis signalas: tam tikri kampai neturėtų būti patogūs graužikams. Ji gali papildyti tvarką, sandarumą ir reguliarią apžiūrą, bet jų nepakeis. Kai aplink nėra maisto, lengvų slėptuvių ir landų, net atkakliausias rudens svečias paprastai ilgai neužsibūna.
Galiausiai žiurkės pasitraukia ne todėl, kad sodas staiga pakvipo mėtomis, o todėl, kad jame nebelieka patogaus gyvenimo. Mėtos lapas prie sandėliuko gali būti gera pradžia, tačiau tikrą ramybę kuria visai paprastas dalykas – sodas, kuriame nekviestam svečiui nėra nei vakarienės, nei rakto nuo durų.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?