Komposto krūva dvokia, nors neturėtų – viena dažna klaida ją paverčia pūvančia mase

Ar pakėlus komposto dėžės dangtį jus pasitinka ne žemės, o rūgštus, sunkus puvėsių kvapas? Taip neturėtų būti. Sveikas kompostas kvepia drėgna miško paklote, lapais ir žeme, o ne kanalizacija ar supuvusiomis daržovėmis.

Dažniausiai viskas prasideda visai nekaltai: po vakarienės į krūvą keliauja bulvių lupenos, kavos tirščiai, nupjauta žolė, keli pernokę vaisiai. Atrodo, kuo daugiau organinių atliekų – tuo greičiau bus gero komposto. Tačiau po kelių lietingų dienų apačioje susidaro šlapia, sulipusi masė, dangtis atidaromas vis rečiau, o į sodą ima sklisti kvapas, kurio nesinori aiškinti nei kaimynams, nei svečiams.

Kompostui trūksta ne atliekų, o oro

Viena dažniausia klaida – į kompostą nuolat dėti daug šlapių, azoto turinčių atliekų ir neįmaišyti sausos, stambesnės medžiagos. Žolė, virtuvės atliekos, kavos tirščiai ir vaisių žievės greitai sukrenta į tankų sluoksnį. Tarp jų nebelieka oro, todėl vietoje įprasto irimo prasideda anaerobinis puvimas.

Būtent tada atsiranda nemalonus kvapas. Mikroorganizmams, kurie kuria purų, tamsų ir žeme kvepiantį kompostą, reikia deguonies. Kai jo nėra, ima veikti visai kiti procesai: masė rūgsta, šlampa, gali pajuoduoti, o pakėlus viršutinį sluoksnį pasirodo gleivėtos, sulipusios atliekos.

Problema nėra vien estetinė. Suspausta, permirkusi krūva lėčiau virsta kompostu, gali privilioti muses, o kartais ir graužikus. Žmogus tada ima manyti, kad kompostavimas yra nešvarus ir varginantis reikalas, nors iš tiesų dažnai pakanka atkurti paprastą pusiausvyrą.

Žolės ir lupenų neužtenka – reikia „rudo“ sluoksnio

Komposto krūvai reikia dviejų rūšių medžiagų. Šlapios, žalios atliekos duoda drėgmės ir azoto: tai virtuvės daržovių bei vaisių likučiai, šviežia žolė, kavos tirščiai. Sausos, rudos medžiagos suteikia anglies ir svarbiausia – sukuria oro tarpus: tinka sausi lapai, smulkintos šakelės, šiaudai, neblizgus kartonas, popieriniai rankšluosčiai be stiprių chemikalų.

Praktiškiausia taisyklė paprasta: po kiekvienos dosnesnės virtuvės atliekų porcijos užberkite bent panašų kiekį sausų lapų, plėšyto kartono ar kitos rudos medžiagos. Jei ką tik nupjovėte daug vejos, nemeskite visos žolės storu kilimu. Ją geriau maišyti su sausais lapais ar smulkintomis šakelėmis, nes vien žolė labai greitai sulimpa.

Šią klaidą dažnai daro ir tvarkingi, rūpestingi žmonės: jie nenori švaistyti maisto likučių, todėl viską sąžiningai neša į kompostą. Šeimose, kur daug gaminama, šlapių atliekų susikaupia ypač greitai. O rudenį, kai yra maišų sausų lapų, jų dažnai nepaliekama prie komposto – lapai išvežami, nors būtent jie vėliau galėtų išgelbėti krūvą nuo dvoko.

Komposto krūva dvokia, nors neturėtų – viena dažna klaida ją paverčia pūvančia maseNuotrauka: Pexels / Robbi F

Ką daryti, kai kvapas jau pasklido po kiemą

Pirmiausia nereikia krūvos užversti dar storesniu žolės ar žemių sluoksniu ir tikėtis, kad kvapas savaime dings. Atidenkite ją, šakėmis ar aeratoriumi perkaskite ir išjudinkite labiausiai suspaustą vidurį bei dugną. Tikslas nėra idealiai viską permaišyti, o įleisti oro ten, kur susidarė šlapia, sunki masė.

Tada įmaišykite sausų lapų, smulkinto kartono, šiaudų ar plonų šakelių. Jei masė tiesiog varva nuo drėgmės, sausos medžiagos dėkite dosniai, keliais sluoksniais. Kompostas turi būti drėgnas lyg išgręžta kempinė, bet ne šlapias taip, kad iš jo būtų galima spausti vandenį.

Verta pažiūrėti ir į pačią vietą. Atvira krūva po ilgų liūčių prisigeria vandens, ypač jei ji sudėta į duobę ar sandarią talpą be oro tarpų. Dangtis gali apsaugoti nuo perteklinio lietaus, tačiau jo nereikėtų laikyti kaip hermetiško dangčio: kompostui būtina ventiliacija, o apačioje naudinga turėti šakelių ar kitą purų sluoksnį, kuris neleistų masei uždusti.

Tvarkingas kompostas nėra tas, kurio niekas neliečia

Senjorui ar žmogui, kuris negali dažnai kilnoti sunkių šakių, komposto priežiūra neturi virsti dar vienu sunkiu sodo darbu. Tokiu atveju labai padeda mažesnės porcijos ir nuolat šalia laikomas maišas sausų lapų ar dėžė suplėšyto kartono. Užuot kartą per sezoną bandžius gelbėti didžiulę dvokiančią krūvą, daug lengviau kiekvieną kartą atliekas lengvai pridengti sausa medžiaga.

Tėvams su vaikais kompostas dažnai tampa vieta, kur keliauja viskas, kas „natūralu“. Vis dėlto vaikams verta paaiškinti paprastą taisyklę: banano žievė ar obuolio graužtukas į kompostą keliauja ne vieni, jiems reikia „patalo“ iš lapų ar kartono. Taip mažas įprotis padeda išvengti didelės, nemaloniai kvepiančios problemos.

Ir pati komposto dėžė nėra stebuklinga. Ji negali pakeisti oro, sauso sluoksnio ir retkarčiais atliekamo permaišymo. Tvarkinga krūva nėra ta, kuri sandariai uždaryta ir pamiršta – ji gyva, joje vyksta darbas, kuriam reikia šiek tiek vietos kvėpuoti.

Nemalonus kvapas dažniausiai nėra ženklas, kad kompostuoti jums nesiseka. Tai tik aiškus signalas, jog krūvoje per daug šlapios masės ir per mažai oro. Gal šalia jos jau šiandien verta pasidėti maišą sausų lapų ar kartono, kad kitą kartą atidarius dangtį pasitiktų ne puvėsis, o būsimos derlingos žemės kvapas?