Obuoliai iš išorės gražūs, o viduje – kirminai? Paimkite paprastą kartoną, bet iki šalnų nepamirškite vieno darbo

Rudenį skinant obuolius kartais laukia nemalonus siurprizas. Vaisius atrodo didelis, gražiai paraudęs, tačiau vos jį perpjovus viduje pasimato rudas tunelis, o šalia sėklų – nedidelis vikšras. Dar blogiau, kai tokių obuolių pasitaiko ne vienas ar du, o kone pusė derliaus. Daugelis sodininkų tuomet nusprendžia, kad kitą pavasarį teks griebtis stiprių purškalų. Tačiau yra ir gerokai paprastesnis būdas sumažinti kenkėjų skaičių. Jam prireiks tik senos kartoninės dėžės ir keliolikos minučių darbo. Tiesa, svarbiausia žinoti, kada kartoną uždėti, o kada būtinai nuimti.

Šis metodas žinomas jau daugelį metų, tačiau dabar jį prisimena ne visi. Anksčiau sodininkai ant obelų kamienų tvirtindavo gofruoto kartono juostas, kurios padėdavo surinkti dalį vaisius graužiančių vikšrų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista – kuo kartonas gali padėti apsaugoti obuolius? Atsakymas slypi pačių kenkėjų elgsenoje.

Kirminas obuolio viduje neatsiranda atsitiktinai

Jeigu obuolyje pastebėjote mažą skylutę, aplink ją susikaupusių tamsių trupinėlių, o perpjovę vaisių radote išgraužtą taką, tikėtina, kad jame maitinosi obelinio vaisėdžio vikšras.

Obelinis vaisėdis – nedidelis drugys, kurio lervos pažeidžia obuolius ir kai kuriuos kitus vaisius. Suaugę drugiai padeda kiaušinėlius ant vaisių ar lapų, o išsiritę vikšrai prasigraužia į obuolio vidų. Ten jie maitinasi, neretai pasiekia sėklalizdį ir palieka rudus išgraužtus takus.

Tačiau vikšras obuolyje negyvena amžinai. Užaugęs jis palieka vaisių ir ieško saugios vietos pasislėpti. Dalis vikšrų leidžiasi kamienu, kiti slėptuves susiranda žievės plyšiuose, po įvairiomis augalų liekanomis ar kitose apsaugotose vietose.

Būtent šį momentą sodininkai ir išnaudoja.

Gofruotas kartonas turi daugybę mažų ertmių. Vikšrams jos primena natūralius žievės plyšius, kuriuose galima susisukti kokoną ir pasislėpti. Todėl ant kamieno pritvirtinta kartoninė juosta tampa patogia slėptuve, o sodininkui – savotiška gaudykle.

Tik reikia suprasti vieną svarbų dalyką: kartonas kenkėjų nenužudo. Jis tik padeda juos surinkti. Jeigu tokią juostą paliksite ant medžio ir pamiršite, dalis vikšrų joje gali sėkmingai peržiemoti.

Kaip pasigaminti kartoninę gaudyklę?

Šiam būdui nereikia pirkti specialių priemonių. Tinka paprastas storas gofruotas kartonas, pavyzdžiui, likęs nuo siuntos dėžės. Geriausia rinktis švarų, nepermir­kusį kartoną be plastikinės dangos ar lipnios juostos.

Iškirpkite maždaug 15–20 centimetrų pločio juostą. Jos ilgis turi būti toks, kad galėtumėte apjuosti obels kamieną. Kartono bangelės turėtų eiti vertikaliai, kad tarp jų susidarytų išilginės ertmės, į kurias galėtų patekti vikšrai.

Juosta tvirtinama maždaug 30–50 centimetrų aukštyje nuo žemės. Ją galima aprišti minkšta virvele, tačiau nereikia stipriai suveržti – medžio kamienas neturi būti spaudžiamas ar pažeidžiamas. Jeigu žievė labai šiurkšti, nereikėtų jos agresyviai gramdyti, nes taip galima sužaloti patį medį.

Tačiau yra viena aplinkybė, kurią būtina žinoti. Tokias gaudykles veiksmingiausia įrengti vasarą, kai vaisėdžio vikšrai pradeda palikti obuolius ir ieškoti vietų slėptis. Priklausomai nuo sezono ir oro sąlygų, tai gali būti birželio pabaiga, liepa ar rugpjūtis.

Spalį dauguma žiemoti pasiruošusių vikšrų jau gali būti pasislėpę, todėl tik dabar uždėtas kartonas nebūtinai duos pastebimą rezultatą. Rudenį svarbiau patikrinti anksčiau įrengtas gaudykles ir pašalinti jose susirinkusius kenkėjus.

Viena klaida gali paversti gaudyklę saugia žiemojimo vieta

Įsivaizduokite: vasarą apvyniojote obels kamieną kartonu, o rudenį apsidžiaugėte, kad šiemet kenkėjų buvo mažiau. Tačiau juostos nenuėmėte, nes nusprendėte ją palikti iki pavasario.

Būtent taip galima sugadinti visą sumanymą.

Kartono ertmėse pasislėpę vikšrai gali likti žiemoti. Atšilus orams, iš sėkmingai peržiemojusių lervų vystosi naujos kartos drugiai, o jų palikuonys vėl gali pažeisti vaisius.

Todėl gaudykles būtina reguliariai tikrinti ir laiku pašalinti. Vasarą, kai dalis vaisėdžių gali užauginti dar vieną kartą, juostų nereikėtų laikyti neapžiūrėtų ištisus mėnesius. Rudenį likusias juostas taip pat reikia nuimti, nelaukiant pavasario.

Tai darykite atsargiai, geriausia pasitiesę po medžiu plėvelę ar pasidėję indą, kad kartone esantys kokonai neiškristų ant žemės. Nuimtas juostas su kenkėjais sandariai supakuokite ir pašalinkite su atliekomis pagal vietines atliekų tvarkymo taisykles. Į įprastą atvirą komposto krūvą jų geriau nemesti.

Verta apžiūrėti ir kitus obels kamieno plyšius bei vietas, kuriose gali slėptis kenkėjai. Tačiau nereikėtų lupti sveikos žievės ar stipriai jos grandyti. Dėl tokio valymo medis gali nukentėti labiau nei nuo pačių vikšrų.

Ką dar suspėti padaryti sode šį spalį?

Jeigu šiemet obuoliai buvo smarkiai sukirmiję, vien kartoninių juostų gali nepakakti. Obelinio vaisėdžio populiaciją padeda mažinti keli kartu atliekami darbai.

Pirmiausia surinkite po medžiais gulinčius pažeistus obuolius. Ypač svarbu to nevilkinti sezono metu, kai dalis vikšrų dar gali būti vaisiuose. Pūvančių ir kenkėjų pažeistų vaisių nereikėtų tiesiog palikti gulėti iki pavasario.

Rudenį taip pat naudinga sutvarkyti nereikalingas augalų liekanas ir apžiūrėti vietas aplink senesnius vaismedžius. Tvarkingas sodas nepadarys stebuklo, tačiau padės sumažinti kai kurių kenkėjų slėptuvių skaičių.

O pavasarį ir vasaros pradžioje verta pasirūpinti vaisėdžių stebėsena. Tam naudojamos specialios feromoninės gaudyklės, kurios padeda nustatyti, kada pradeda skraidyti suaugę drugiai. Tokia informacija naudinga sprendžiant, kada imtis papildomų apsaugos priemonių.

Svarbu ir tai, kad kartoninės juostos nėra garantija, jog kitąmet visi obuoliai bus sveiki. Dalis vikšrų žiemoja kitose vietose, o nauji drugiai gali atskristi ir iš aplinkinių sodų. Tačiau tinkamu metu naudojamas kartonas gali būti vienas iš paprastų būdų mažinti kenkėjų skaičių be papildomo purškimo.

Jeigu šį rudenį ant jūsų obels dar kabo sena kartoninė juosta, dabar pats metas ją patikrinti ir nuimti. O jeigu šio metodo dar niekada nebandėte, pasižymėkite jį kitai vasarai. Kartais sode naudinga ne pati brangiausia priemonė, o geras supratimas, kada ir kodėl ji veikia.

Juk sveikesni obuoliai prasideda ne tą dieną, kai juos nuskiname, o gerokai anksčiau – kai pasirūpiname, kad kuo mažiau kenkėjų sulauktų kito sezono.