Palikite tvoroje CD dydžio angą: ežys ras kelią į sodą, tačiau šliužų vienas neišnaikins

Po lietingos nakties vaizdas lysvėje gali būti negailestingas: salotų lapai skylėti, nuo braškių likę apgraužti kraštai, o aplink jaunus kopūstus driekiasi blizgantys šliužų pėdsakai. Tuomet dažnas sodininkas prisimena ežį – naktinį sodo lankytoją, kuris minta įvairiais bestuburiais ir galėtų tapti natūraliu pagalbininku.

Tačiau internete kartojamas pažadas, kad vienas ežys kasnakt suės dešimtis šliužų ir visam laikui išspręs problemą, gerokai pagražintas. Ežiai iš tiesų gali ėsti šliužus ir sraiges, bet moliuskai sudaro tik dalį jų įvairaus raciono. Jie taip pat ieško vabalų, vikšrų, kitų vabzdžių lervų ir sliekų, o kai kurie individai didesnius gleivėtus šliužus apskritai ignoruoja.

Todėl ežį verta vilioti ne kaip nemokamą šliužų gaudyklę, o kaip natūralios sodo ekosistemos dalį. Jis gali sumažinti kai kurių bestuburių gausą, tačiau esant didelei šliužų invazijai reikės ir kitų priemonių: slėptuvių pašalinimo prie jautriausių augalų, rytinio laistymo, rankinio surinkimo ir fizinių užtvarų.

Svarbiausia paaiškėja pažvelgus į patį sodą. Ežio dažnai nereikia privilioti kvapniu dubenėliu – pirmiausia jam reikia sudaryti galimybę į teritoriją apskritai patekti.

Viena maža anga gali būti svarbesnė už ežio namelį

Ežiai naktimis juda tarp kelių sodų, ieškodami maisto, poravimosi partnerių ir saugių poilsio vietų. Vienas gyvūnas per naktį gali nukeliauti maždaug du kilometrus, todėl visiškai uždara tvora jam tampa rimta kliūtimi. Laukinės gamtos organizacijos rekomenduoja tvoros apačioje palikti maždaug kompaktinio disko dydžio – apie 13 centimetrų – angą arba negilų praėjimą po tvora.

Anga turėtų jungti gretimus sodus, o ne išvesti ežį tiesiai į judrią gatvę. Geriausias rezultatas gaunamas tada, kai panašius praėjimus palieka ir kaimynai – tuomet susidaro savotiškas ežių maršrutas.

Metalinėje tvoroje nereikėtų palikti aštrių iškirptų kraštų. Medinėje tvoroje angą galima išpjauti, o po tinkline – padaryti saugų tarpą prie žemės. Praėjimo negalima užstatyti vazonais, lentomis ar sandėliuojamais daiktais.

Ežio nereikėtų gaudyti miške, parke ar kitame sode ir pernešti į savo sklypą. Gyvūnas gali turėti jauniklių arba būti įpratęs prie savo teritorijos, todėl geriausia sudaryti tinkamas sąlygas ir leisti jam ateiti pačiam.

Idealiai sutvarkytas sodas ežiui dažnai būna per tuščias

Trumpai nupjauta veja, nuo žemės surinkti visi lapai ir be tarpų aptverta teritorija žmogui gali atrodyti tvarkinga, tačiau ežiui tokioje vietoje stinga ir maisto, ir prieglobsčio.

Tolimesniame sodo kampe verta palikti nedidelį mažiau tvarkomą plotą. Krūmai, aukštesnė žolė, lapų ir sausų šakų krūva suteikia vietą slėptis, sukti lizdą ir ieškoti vabzdžių. Rąstų, komposto bei lapų krūvos kartu tampa bestuburių buveinėmis, todėl ežys ten gali rasti natūralaus maisto.

Nebūtina apleisti viso sodo. Dažniausiai pakanka vieno ramaus kampo už gyvatvorės, ūkinio pastato ar tankesnių krūmų. Jame geriau dažnai nevaikščioti ir neleisti šuniui landžioti.

Ežiui galima pastatyti ir specialų namelį. Jis turėtų stovėti sausoje, ramioje, pavėsingoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Viduje tinka sausi lapai ar šiaudai, o prie įėjimo pravartu įrengti trumpą tunelį, apsunkinantį priėjimą didesniems gyvūnams. Vis dėlto net geriausias namelis nepadės, jeigu sodas bus visiškai uždaras ir jame nebus natūralaus maisto.

Jeigu ežys jau apsigyveno lapų ar šakų krūvoje, jos negalima staiga perkelti. Prieš pjaunant aukštą žolę, naudojant trimerį, perverčiant kompostą ar sukraunant laužą būtina atidžiai patikrinti, ar viduje nėra gyvūno. Laužui skirtą krūvą saugiausia sukrauti tik prieš pat uždegimą, o ne palikti kelioms savaitėms.

Ežių nauda

Svarbiausia ne maistas, o švarus vanduo

Sode gyvenantis ežys didžiąją maisto dalį turėtų susirasti pats. Sukūrus laukinį kampą, palikus lapų bei rąstų ir atsisakius plataus pesticidų naudojimo, atsiranda daugiau vabzdžių bei jų lervų, kuriais ežiai natūraliai minta.

Karštomis ir sausomis vasaros naktimis ypač naudingas negilus dubenėlis šviežio vandens. Jis turėtų būti stabilus, lengvai pasiekiamas ir kasdien išplaunamas. Gilios talpos ar kibirai atvirais kraštais netinka, nes į juos įkritęs ežys gali nebeišlipti.

Papildomai šerti galima, tačiau pirminiame tekste pateiktas valgiaraštis buvo pernelyg platus. Laukiniam ežiui nereikėtų siūlyti varškės, košių, obuolių, morkų ar agurkų kaip tinkamo pagrindinio maisto. Rekomenduojamas nedidelis kiekis kokybiško mėsinio šlapio kačių ar šunų ėdalo, sausų kačių granulių arba specialaus mėsinio ežių pašaro. Maistas turi būti šviežias, o indai reguliariai plaunami.

Pieno duoti negalima. Ežiui taip pat nereikia duonos, saldumynų, sūrių, rūkytų produktų ar nuo šeimos stalo likusio pagardinto maisto. Papildomas šėrimas neturėtų pakeisti natūralaus maisto paieškų ar paversti sodo nuolatine laukinių gyvūnų valgykla.

Maistą geriausia dėti vakare ir ryte pašalinti likučius. Priešingu atveju dubenėlis gali pritraukti žiurkes, lapes, benames kates ar kitus gyvūnus. Jeigu maistą suėda katės, galima įrengti uždengtą šėrimo vietą su siauresniu tuneliniu įėjimu.

Ežys neatkeliaus ten, kur jam pavojinga

Norint pritraukti ežius, neužtenka pastatyti namelio. Reikia pašalinti dažniausias sodo pinkles.

Pirmiausia reikėtų apžiūrėti tvenkinį. Ežiai moka plaukti, tačiau iš stataus plastikinio ar betoninio krašto gali nebeišlipti. Į vandenį verta įleisti šiurkščią lentelę, akmenų nuolydį ar kitą tvirtą išlipimo kelią. Atvirus šulinius, drenažo angas ir gilias talpyklas būtina uždengti.

Pavojingi ir palaidi tinklai. Apsauginį tinklą nuo paukščių ar sporto tinklą reikėtų laikyti įtemptą ir pakeltą nuo žemės, kad ežys neįsipainiotų kojomis bei spygliais. Nepanaudotus tinklus geriau susukti ir padėti.

Robotą vejapjovę saugiausia naudoti dieną. Ežiai aktyviausi prietemoje ir naktį, o susidūrę su pavojumi dažnai ne pabėga, bet susisuka į kamuolį. Dėl to naktį veikiantis įrenginys gali juos sunkiai sužaloti.

Šuns nereikėtų palikti lauke be priežiūros, jeigu žinoma, kad sode lankosi ežys. RSPCA pataria stebėti ežio pasirodymo laiką ir šunį išleisti kitu metu. Katės su suaugusiais ežiais paprastai nekonfliktuoja, nors gali suėsti jiems padėtą maistą.

Radus ežį dieną, nereikia automatiškai jo gaudyti. Kartais gyvūnai dieną trumpam pasirodo pernešdami lizdo medžiagą ar ieškodami maisto. Tačiau jeigu ežys guli atviroje vietoje, svirduliuoja, atrodo sužeistas, apniktas musių, yra labai mažas arba nereaguoja į aplinką, reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus ar veterinarijos specialistus.

Šliužų granulės gali pakenkti ne tik šliužams

Sodas ežiui nebus palankus, jeigu jame plačiai naudojami pesticidai ir šliužų naikinimo priemonės. Laukinės gamtos organizacijos ragina atsisakyti šliužų granulių ir kitų nereikalingų pesticidų, nes ežiams būtina įvairi bestuburių gausa, o cheminės medžiagos gali paveikti ir ne taikinius.

Vis dėlto vien nustojus naudoti granules šliužai neišnyks. Juos verta kontroliuoti keliomis kryptimis. Jautriausius jaunus augalus galima auginti pakeltuose induose, aplink lysves naudoti patikimas fizines užtvaras, reguliariai šalinti po lentomis ir vazonais besislepiančius šliužus, o laistyti ryte, kad dirvos paviršius iki nakties spėtų apdžiūti.

Drėgną vakarą šliužus galima surinkti rankomis ir perkelti arba sunaikinti pasirinktu humanišku bei teisėtu būdu. Tikėtis, kad visus juos surinks ežys, nėra realu: gyvūnas keliauja didelėje teritorijoje, renkasi įvairų maistą ir viename sode gali lankytis tik trumpai.

Be to, gausus papildomas šėrimas gali duoti priešingą rezultatą. Jeigu ežys kas vakarą randa pilną dubenėlį lengvai pasiekiamo kačių ėdalo, jam nėra būtinybės ilgai raustis lysvėse ieškant smulkių bestuburių. Todėl maisto dubenėlis nėra šliužų kontrolės metodas.

Ežiai valgo šliužus

Penki darbai, kuriuos galima atlikti per vieną savaitgalį

Norint suteikti ežiui galimybę apsilankyti, nereikia brangių įrenginių. Pradėti galima nuo penkių paprastų pakeitimų:

1. Saugioje tvoros vietoje palikti maždaug 13 centimetrų angą.
2. Atokesniame kampe sukrauti sausų šakų, rąstų ir lapų.
3. Pastatyti negilų dubenėlį šviežio vandens.
4. Įrengti išlipimo kelią iš tvenkinio ir uždengti gilias angas.
5. Naktį nenaudoti roboto vejapjovės ir prieš pjovimą patikrinti aukštą žolę.

Tik po to verta svarstyti namelį ar papildomą šėrimą. Ežiui svarbiausia ne dekoratyvus medinis namas, o susisiekiančios teritorijos, saugios slėptuvės, vanduo ir natūralaus maisto gausa.

Pėdsakus galima pastebėti ir nemačius paties gyvūno. Ežiai dažniausiai aktyvūs naktį, todėl apie jų apsilankymą gali išduoti palikti pėdsakai, išstumdytas maisto dubenėlis ar kamerų įrašai. Laukinio gyvūno nereikia imti ant rankų, glostyti ar bandyti prisijaukinti.

Ežys yra pagalbininkas, o ne pažadas apie sodą be šliužų

Sode apsilankantis ežys tikrai gali suėsti dalį šliužų, vabzdžių ir jų lervų. Tačiau nėra patikimo pagrindo žadėti, kad vienas gyvūnas per naktį sunaikins konkretų skaičių šliužų ar visam laikui apsaugos derlių.

Jo vertė platesnė. Ežys rodo, kad sodas nėra sterili atskirų lysvių sala – jame išliko praėjimų, slėptuvių, vandens ir įvairaus natūralaus maisto. Tokiame sode kenkėjus kontroliuoja ne vienas „sargybinis“, o visa sistema: paukščiai, varliagyviai, plėšrūs vabzdžiai, žemės vabalai ir kiti gyvūnai.

Todėl geriausia strategija nėra bandyti prisivilioti vieną ežį kuo pilnesniu dubenėliu. Daug naudingiau sukurti aplinką, per kurią jis galėtų saugiai keliauti ir kurioje pats rastų maisto.

Ežys nepažadės sodo be šliužų. Tačiau viena anga tvoroje, laukinis kampas ir dubenėlis vandens gali paversti jūsų sklypą vieta, į kurią jis norės sugrįžti.