Po jūsų sodu vyksta gyvenimas, apie kurį nė neįtariate: sliekai turi „penkias širdis“, o kai kurie gali sulaukti daugiau nei 30 metų

Rudenį grėbiame lapus, purename lysves ir galvojame, kad svarbiausi sodo darbai priklauso nuo mūsų rankų. Tačiau po kojomis tuo pat metu dirba gyvūnai, kuriuos dažniausiai pastebime tik užkabinę kastuvu arba pamatę ant šlapio tako. Sliekai rausia tunelius, perdirba augalų liekanas ir maišo dirvožemį. O jų gyvenimas gerokai sudėtingesnis, nei galima spręsti iš išvaizdos: jie kvėpuoja per odą, tamsoje susiranda maisto ir į žemę įsikimba mažyčiais šereliais.

Norvegijos ekologinės žemdirbystės centre „NORSØK“ sliekus ir dirvožemį tirianti Reidun Pommeresche pabrėžia, kad po bendru sliekų pavadinimu slepiasi skirtingo gyvenimo būdo gyvūnai. Vieni metų metus prižiūri savo urvą, kiti nuolat rausiasi pirmyn ir retai grįžta į anksčiau iškastą tunelį. Vieniems tinkamiausia vieta yra komposto krūva, kitiems – pieva, daržo dirva ar drėgnas upelio pakraštys.

Todėl sode rastas sliekas nėra tiesiog dar vienas toks pat gyvūnas. Jo dydis, spalva ir net vieta, kurioje jį aptikote, gali nemažai pasakyti apie jo gyvenimą. Lietuvoje, kaip nurodoma pateiktame straipsnyje, gyvena 15 sliekų rūšių. Visų jų nepamatysite vienodai dažnai: dalis paviršiuje pasirodo retai, nors po žeme nuveikia itin daug.

Mažos lapų krūvelės gali išduoti po žeme įsikūrusį gyventoją

Didysis sliekas, kurio mokslinis pavadinimas yra Lumbricus terrestris, išsiskiria ne tik dydžiu. Jis gali užaugti iki maždaug 30 centimetrų ilgio, o stambus individas savo storiu priminti mažąjį pirštą. Tai vienas įspūdingiausių mūsų soduose sutinkamų sliekų, tačiau dažnai lengviau pastebėti jo veiklos pėdsakus negu patį gyvūną.

Šis sliekas daug pastangų skiria nuolatiniam urvui. Jo tuneliai gali siekti iki trijų metrų gylį, o sieneles jis padengia gleivėmis ir išskyromis. Dirvožemyje tokie kanalai padeda judėti orui ir vandeniui. Žemės paviršiuje matoma nedidelė anga gali būti įėjimas į kur kas gilesnę sistemą, kurios kasdami vieną lysvę net nepamatytume.

Maisto didysis sliekas ieško paviršiuje, tačiau mėgsta likti netoli savo slėptuvės. Prie urvo angos jis sutelkia augalų liekanas, įtraukia jas į vidų. Dėl to rudenį tolygiai po medžiu pasklidę lapai pavasarį kai kur gali būti susirinkę į mažas krūveles. R. Pommeresche aiškina, kad po tokia krūvele galima aptikti slieko urvą. Vadinasi, ne kiekvieną lapų sankaupą suformavo vėjas.

Nuolatinis urvas šiam gyvūnui svarbus, todėl dažnai ariama, purenama ar kitaip trikdoma žemė jam mažiau palanki. Didžiųjų sliekų dažniau galima tikėtis ten, kur augmenija ir dirvožemis ilgiau išlieka ramybėje. Tai paaiškina, kodėl po senu krūmu ar medžiu galite rasti stambų slieką, o nuolat perkasamoje lysvėje dažniau pasitaiko kitokie.

Į paviršių didysis sliekas paprastai išlenda naktį. Jam tinkamesnė drėgmė ir vėsa, o saulė, karštis bei ultravioletiniai spinduliai kelia pavojų. Dieną matomas sliekas ant sauso tako nėra gyvūnas, pasirinkęs maloniai pasišildyti – jam gali būti sunku pasiekti žemę, kurioje galėtų pasislėpti.

Po lietaus jie pasirodo ne vien todėl, kad bijo paskęsti

Pamatę ant šlapio šaligatvio daugybę sliekų, dažnai pagalvojame, kad lietus užtvindė jų urvus ir išvarė juos lauk. Tačiau R. Pommeresche pateikia kitą svarbią priežastį: drėgnu paviršiumi sliekams patogu judėti ieškant naujos gyvenamosios vietos arba partnerio.

Sliekai neturi plaučių. Deguonį jie įsisavina per odą, kuri turi išlikti drėgna. Todėl išdžiūvimas jiems pavojingas ne tik dėl vandens netekimo – jis apsunkina ir kvėpavimą. Po lietaus sąlygos paviršiuje bent kurį laiką būna palankesnės, o saulėtą dieną tokia pati kelionė gali baigtis visai kitaip.

Tyrėjos teigimu, deguonies turinčiame vandenyje sliekai gali išgyventi net kelias savaites. Tai nereiškia, kad bet kuri bala jiems saugi: svarbus deguonies kiekis ir konkrečios sąlygos. Tačiau pats vanduo nėra pakankamas paaiškinimas, kodėl po lietaus sliekai masiškai pasirodo paviršiuje.

Kelionėje jie susiduria su kita problema – kieta danga. Ant asfalto ar žvyro patekęs sliekas negali tiesiog įsirausti ten, kur yra. Jei lietus baigiasi ir pasirodo saulė, jam reikia pasiekti žolę ar kitą tinkamą vietą. Štai kodėl kartais ant tako matome slieką, kuris dar juda, bet akivaizdžiai niekur nepasislepia. Norint jam padėti, geriau perkelti į netoliese esančią drėgną, pavėsingą vietą prie dirvos, o ne palikti atviroje saulėje.

Drėgnu oru paviršiuje sliekai gali ieškoti ir poros. Jie yra hermafroditai – turi tiek vyriškus, tiek moteriškus dauginimosi organus, tačiau paprastai poruojasi su kitu slieku ir apsikeičia sperma. Po poravimosi abu gali suformuoti kokonus su kiaušinėliais. Taigi lietingą vakarą ant žemės vyksta ne vien persikraustymas.

R. Pommeresche pasakoja ir apie paukščių elgesį: kai kurie belsdami snapu ar trepsėdami kojomis sukelia virpesius, kurie gali paskatinti sliekus išlįsti. Paviršiuje jiems tenka susidurti su daugybe plėšrūnų, kuriems šie gyvūnai yra maistingas, baltymų turintis grobis.

Vieni stato gilius urvus, kiti per metus perdirba kilogramus žemės

Komposto krūvoje gyvenantys sliekai ir tie, kuriuos randate kasdami daržą, nebūtinai priklauso toms pačioms rūšims. Skirtingi sliekai renkasi skirtingas buveines, todėl perkeltas į kitą vietą gyvūnas ne visada ras tokias pat palankias sąlygas.

Kompostiniai sliekai, siejami su Eisenia fetida ir Eisenia andrei rūšimis, mėgsta vietas, kuriose gausu organinės medžiagos. Juos galima rasti komposte, pūvančių augalinių liekanų sankaupose. Paprastame dirbamame lauke jiems gali trūkti maisto, nors žmogui ta dirva atrodo visai tinkama. R. Pommeresche tokius sliekus laukuose ir pievose aptinka retai, tačiau palankiomis sąlygomis jie gali gyventi ir sode, kur yra pakankamai organinės dangos.

Šiuos sliekus galima atpažinti iš tamsiai rausvos spalvos. Išsitiesus kūnui tarp segmentų išryškėja šviesesnės juostelės, todėl jie dar vadinami tigriniais. Vis dėlto vien spalva nėra patikimas būdas nustatyti kiekvieno rasto slieko rūšį.

Kitokias buveines renkasi Bimastos rubidus, galintys gyventi rūgštesnėje, maistinėmis medžiagomis neturtingesnėje aplinkoje. Eiseniella tetraedra ypač gerai prisitaikę prie drėgnų vietų ir aptinkami upelių pakraščiuose. O soduose, pievose bei dirbamame dirvožemyje pasitaikantys Aporrectodea caliginosa ir Aporrectodea rosea didelę gyvenimo dalį praleidžia po žeme.

Pastarieji nuolat kuria naujus tunelius ir maišo dirvožemį. Jie neprisiriša prie vieno gilaus urvo taip, kaip didysis sliekas. Suėsta žemė ir joje esanti organinė medžiaga pereina per jų virškinimo sistemą, o išskyros vėl patenka į dirvą. Todėl jų veikla svarbi ne tik purenimui, bet ir medžiagų persiskirstymui.

Tyrėja pateikia įspūdingą pavyzdį: viename kvadratiniame metre gyvenantys 230 sliekų per metus kartu gali suvartoti apie 20 kilogramų dirvožemio. Tačiau šio skaičiaus nereikėtų laikyti kiekvieno sodo norma. Sliekų gausa priklauso nuo maisto, drėgmės ir kitų sąlygų. Palankiose pievose su žole ir dobilais R. Pommeresche yra aptikusi net iki 900 sliekų, tirdama viršutinį, iki 20 centimetrų gylio dirvos sluoksnį.

Didysis sliekas žemę perdirba kitaip ir lėčiau, nes daug darbo skiria savo nuolatinių tunelių priežiūrai. Todėl skirtingos rūšys sode atlieka skirtingą darbą: vienos intensyviai maišo viršutinį dirvožemį, kitos palaiko gilesnius kanalus. Vien pažiūrėję į lysvės paviršių viso šio judėjimo neįvertinsime.

Be akių ir skeleto, bet su kraujotaka, stipriais raumenimis ir ilgu gyvenimu

Slieko išvaizda klaidina. Jis neturi akių, veido ar galūnių, todėl lengva jį palaikyti labai paprastu organizmu. Tačiau jo kūne veikia kraujotakos ir nervų sistemos, o jutimo ląstelės padeda reaguoti į aplinką bei susirasti maisto tamsoje.

Dažnai sakoma, kad sliekas turi penkias širdis. Tai vaizdingas paaiškinimas: kalbama apie kraują varančias kraujagyslių struktūras, paprastai apibūdinamas kaip penkios aortos lankų poros. Jos nėra tokios širdys kaip žmogaus, tačiau atlieka kraujo varinėjimo funkciją. Sliekų kraujotaka uždara – kraujas teka kraujagyslėmis.

Judėti jiems padeda raumenys ir kūno viduje esantis skystis, suteikiantis atramą be kaulinio skeleto. Susitraukiant žiediniams raumenims kūnas pailgėja ir suplonėja, o išilginiams – sutrumpėja bei pastorėja. Kaitaliodamas šiuos judesius sliekas slenka pirmyn ir braunasi į dirvą.

Dar vienas beveik nematomas pagalbininkas – mažyčiai šereliai. Jie padeda atsiremti į žemę ir neleidžia slysti atgal. Jei kada bandėte iš urvo ištraukti slieką, tikriausiai pastebėjote, kaip tvirtai jis laikosi. Tai ne atsitiktinumas: šereliais jis įsikimba į dirvožemį. Dėl to slieko nereikėtų traukti jėga – minkštą kūną galima sužaloti.

Dantų sliekai taip pat neturi, tačiau maistą smulkina raumeninis virškinimo organas, panašus į paukščių raumeninį skrandį. Jame esantys smulkūs mineraliniai grūdeliai padeda susmulkinti prarytą medžiagą. Sliekai minta augalų liekanomis, mikroorganizmais ir kartu praryja dirvožemį, o jų išskyrose lieka augalams svarbių maistinių medžiagų.

Kompostiniai sliekai turi ir gynybinę priemonę: gali išskirti nemalonaus kvapo bei skonio skystį. Tyrėja tai sieja su apsauga nuo plėšrūnų. Dėl šios savybės dalis žvejų jų nemėgsta naudoti masalui, nors kiti sliekai žvejybai renkami noriai.

Artėjant žiemai sliekų gyvenimas nesibaigia. Daugelis traukiasi giliau, kur mažesnė įšalo grėsmė, o kai kurios rūšys pereina į ramybės būseną. Aktyviai veikti jiems reikia tinkamos temperatūros ir drėgmės. Giliai įšalęs dirvožemis gali būti pavojingas, todėl jų išgyvenimas priklauso ir nuo to, ar yra kur pasitraukti.

Stebina ir gyvenimo trukmė. Pasak R. Pommeresche, gamtoje aptikta didžiųjų sliekų, sulaukusių maždaug 12 metų, o laikomi nelaisvėje sliekai yra išgyvenę daugiau nei 30 metų. Tai išskirtiniai atvejai, o ne įprastas kiekvieno sodo slieko amžius. Kitų rūšių gyvenimas trumpesnis, be to, gamtoje jų laukia daugybė pavojų.

Todėl kitą kartą kasant daržą rastas sliekas vertas daugiau nei skubaus žvilgsnio. Galbūt tai gyvūnas, jau ne vieną sezoną dirbantis tame pačiame žemės lopinėlyje. Jo tuneliai ir perdirbtos augalų liekanos lieka dirvožemyje net tada, kai pats sliekas pasislepia ir sodas iš viršaus atrodo visiškai ramus.