Rudenį nurūgštinkite dirvožemį: paprasta procedūra, kuri trunka kelerius metus

Kartais atrodo, kad darže padarei viską teisingai: patręšei, palaistai, ravėjai, sodinukai buvo geri, o derlius vis tiek toks, lyg žemė būtų „pavargusi“. Agurkai skursta, burokėliai auga nenoriai, kopūstai atrodo silpni, o net gėlės žydi ne taip, kaip turėtų. Viena iš priežasčių gali būti ne sėklos ir ne oras, o pats dirvožemis – per rūgštus, kad augalai galėtų normaliai pasisavinti maisto medžiagas.

Dirva rūgštėja pamažu. Lietūs išplauna kalcį ir magnį, dalis šių medžiagų kasmet iškeliauja kartu su derliumi, o kai kurios azoto trąšos rūgštėjimą dar paspartina. Iš pirmo žvilgsnio nieko nematyti, bet po kelerių metų daržininkas jau stebisi: trąšų dedu, o rezultato nėra. Būtent todėl rudenį verta pagalvoti apie dirvos nurūgštinimą – tai nėra kasmetinė procedūra, bet tinkamai atlikta ji gali veikti kelerius metus.

Pirmiausia patikrinkite, ar žemei tikrai reikia kalkių

Didžiausia klaida – berti kalkes vien todėl, kad „kaimynas taip daro“. Jeigu dirvožemis jau neutralus arba tik vos rūgštus, papildomas kalkinimas gali pakenkti. Tokiu atveju augalai prasčiau pasisavina geležį, manganą, borą, lapai gali gelsti, o derlius ne pagerėti, bet dar labiau suprastėti.

Paprasčiausias būdas namuose – naudoti pH matuoklį arba specialias dirvožemio rūgštingumo juosteles. Mėginį geriausia imti ne iš vienos vietos, o iš kelių lysvės taškų, maždaug iki kastuvo gylio. Taip gausite tikresnį vaizdą, nes viena lysvės dalis gali būti rūgštesnė už kitą. Jei matuoklis ar juostelės rodo apie 6,5 ir daugiau, kalkių greičiausiai nereikia.

Liaudiški būdai su actu ar soda gali parodyti tik labai apytikslę kryptį, bet tikslaus skaičiaus jie nepasakys. Tas pats ir su augalais indikatoriais. Rūgštynės, samanos ar asiūkliai gali būti signalas, kad dirvą verta patikrinti, bet vien pagal juos sprendimo priimti nereikėtų. Darže geriau mažiau spėlioti ir bent kartą normaliai pasimatuoti.

Kiek berti: lengvai žemei reikia mažiau, moliui – daugiau

Kalkių ar dolomito miltų kiekis priklauso ne tik nuo pH, bet ir nuo dirvos tipo. Lengva smėlinga žemė reaguoja greičiau, todėl jai reikia mažesnės normos. Sunkesnis priemolis ar molis rūgštingumui priešinasi labiau, todėl ten medžiagos reikia daugiau.

Jeigu naudojate gesintas kalkes, jų reikia maždaug ketvirtadaliu mažiau, nes jos veikia stipriau. Bet su jomis reikia atsargumo: jos kaustinės, gali dirginti odą ir akis, todėl dirbant būtinos pirštinės, geriausia ir apsauginiai akiniai. Berti „iš akies“ neverta – taip labai lengva padaryti daugiau žalos nei naudos.

Dirvožemio rūgštingumas

Ką rinktis: dolomito miltus, kreidą ar kalkes?

Dolomito miltai yra vienas patogiausių pasirinkimų daugeliui daržų. Jie veikia lėčiau, bet švelniau, o kartu papildo dirvą magniu. Tai ypač naudinga lengvesnėms dirvoms, šakniavaisiams ir toms lysvėms, kur žemė greitai išsiplauna. Jei nesinori rizikuoti per stipriu poveikiu, dolomito miltai dažnai yra saugesnis sprendimas.

Kreida veikia greičiau nei dolomito miltai, jos norma paprastai panaši. Gesintos kalkės veikia greičiausiai, bet yra agresyvesnės, todėl jos labiau tinka sunkesnėms dirvoms ir tik tada, kai tikrai aišku, kad kalkinimo reikia. Negesintų, gabalinių kalkių į daržą berti nereikėtų.

Pelenai taip pat šiek tiek mažina rūgštingumą, bet jie gerokai silpnesni. Jeigu dirva tik vos parūgštėjusi, pelenai gali padėti, tačiau labai rūgščiai žemei jų reikėtų daug. Be to, pelenai nėra vien kalkinimo priemonė – jie turi ir kitų medžiagų, todėl juos taip pat reikia naudoti saikingai.

Kaip atlikti procedūrą, kad ji tikrai suveiktų

Geriausias laikas nurūgštinti dirvą – ruduo, kai derlius jau nuimtas, o lysvės ruošiamos kitam sezonui. Medžiagą reikia paskleisti kuo tolygiau ir įterpti į žemę kasant. Svarbu, kad miltai ar kalkės nesugultų vienoje vietoje gumulais, nes tada jos veiks netolygiai: vienoje vietoje dirva bus per daug pakitusi, o kitur rūgštingumas beveik nepasikeis.

Jeigu norma didelė, pavyzdžiui, viršija 500 g kvadratiniam metrui, geriau neskubėti visko sumesti vienu sluoksniu. Dalį galima įterpti kasant, o likusią dalį paskleisti ant jau supurentos žemės. Per žiemą drėgmė padės medžiagoms pradėti veikti, o pavasarį dirva bus švelnesnė jauniems augalams.

Labai svarbu nekalkinti kartu su šviežiu mėšlu ar vištų išmatomis. Tokiu atveju prarandama dalis azoto, o naudos lieka mažiau. Taip pat nereikėtų kalkinti tų vietų, kur auga arba augs augalai, mėgstantys rūgščią dirvą: mėlynės, rododendrai, azalijos. Su bulvėmis taip pat reikia atsargumo – ką tik stipriai kalkintoje dirvoje gali padidėti rauplių rizika, todėl bulvėms geriau rinktis dolomito miltus ir mažesnę normą.

Tinkamai nurūgštinta dirva augalams tampa daug patogesnė. Jie geriau pasiima maisto medžiagas, stipriau auga, mažiau skursta net tada, kai oras nelepina. Tik nereikia šios procedūros paversti kasmetiniu įpročiu. Po dvejų ar trejų metų verta vėl pamatuoti pH ir tik tada spręsti, ar žemei vėl reikia pagalbos. Rudenį padarytas darbas gali atsipirkti ne vieną sezoną, bet tik tada, kai jis atliekamas ne iš įpročio, o pagal tikrą dirvos poreikį.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!