Sode plinta samanos ir kerpės? Ne viską reikia naikinti – pirmiausia patikrinkite, kur kaupiasi drėgmė

Samanos vejoje ir žalsva dumblių plėvelė dažnai išryškėja ten, kur ilgai laikosi drėgmė, trūksta šviesos arba dirva suspausta. Tačiau kerpės ant obels kamieno nėra tas pats, kas samanos, užėmusios išretėjusią veją: jos neparazituoja medžio ir savaime nėra priežastis skubiai purkšti ar grandyti žievę. Rudenį naudingiausia nustatyti, kodėl konkreti sodo vieta nuolat šlapia, ir spręsti būtent šią problemą.

Vien pašalinus žalią sluoksnį rezultatas gali būti trumpalaikis. Jei vanduo ir toliau stovės, o žolė augs tankiame pavėsyje, samanoms palankios sąlygos išliks. Todėl prieš perkant priemones verta apžiūrėti ne tik pačias apnašas, bet ir aplinką.

Lapkritis tam patogus: po lietaus aiškiai matyti užmirkstančios vietos, o nukritus lapams lengviau įvertinti medžių lają. Tai nereiškia, kad visus darbus būtina atlikti iš karto – permirkusios vejos purenimą ir didesnį vaismedžių genėjimą geriau atidėti tinkamesnėms sąlygoms.

Kuo skiriasi samanos, dumbliai ir kerpės?

Samanos yra smulkūs augalai, galintys sudaryti minkštus, tankius kilimėlius. Sode jų galima rasti vejoje, tarp trinkelių, ant akmenų, senos medienos ir medžių žievės. Drėgnose, pavėsingose vietose jos dažnai tampa ypač pastebimos.

Dumbliai ant paviršių paprastai atrodo kitaip – gali sudaryti žalią ar tamsią slidžią plėvelę. Ją lengva pastebėti ant ilgai drėgnų takų, laiptų ar plikos dirvos. Ant vaikščiojamų paviršių svarbus ir praktinis nepatogumas: šlapia danga gali tapti slidi.

Kerpės susidaro iš grybo ir fotosintezę vykdančio partnerio – dumblio arba melsvabakterės – sambūvio. Ant žievės jos gali atrodyti kaip pilkšvos, gelsvos ar žalsvos dėmės, plutelės bei skiautelės. Medžio kamienas joms yra paviršius įsitvirtinti, o ne maisto šaltinis.

Kodėl samanos užima veją?

Dažniausiai verta ieškoti kelių kartu veikiančių priežasčių: ilgai neišdžiūstančios dirvos, suspaudimo, pavėsio ir silpnai augančios žolės. Jei veja reta, samanoms atsiranda daugiau laisvos vietos.

Apžiūrėkite, ar problema nesutampa su nuolatiniu vaikščiojimo maršrutu, žemesne sklypo dalimi arba vieta po tankiais krūmais. Taip pat pažiūrėkite, kur po lietaus nubėga vanduo nuo stogo. Kartais vienas latako išleidimas nuolat drėkina tą patį vejos plotą.

Samanos savaime neįrodo, kad dirva rūgšti. Todėl berti kalkes vien pamačius žalią kilimą nėra patikimas sprendimas. Prieš keičiant dirvos rūgštingumą verta jį išmatuoti, o pirmiausia įvertinti drėgmę ir augimo sąlygas.

Ką rudenį galima padaryti su užmirkstančia vieta?

Pradėkite nuo paprastų stebėjimų. Po lietaus pasižiūrėkite, kur vanduo susirenka, kiek laiko laikosi ir iš kurios pusės atiteka. Pašalinkite lapus ar šiukšles, užkimšusias esamas vandens nutekėjimo vietas.

Jei dirva suspausta, jos aeravimas gali padėti pagerinti sąlygas žolei. Tačiau darbą atlikite tuomet, kai žemė nebėra pažliugusi. Mindydami ir purendami labai šlapią plotą galite jį dar labiau ištrypti.

Nuolat užmirkstančiam sklypo kampui vien kelių skylučių šakėmis gali nepakakti. Tokiu atveju reikia įvertinti reljefą, dirvožemį ir vandens nuvedimo galimybes. Drenažo sprendimas turi pašalinti priežastį, o ne tik perkelti vandenį į kitą nepageidaujamą vietą.

Ar kerpės reiškia, kad obelis serga?

Ne. Kerpių gali būti ir ant sveikų medžių, todėl jų buvimas nėra ligos diagnozė. Jos pastebimos ir ant senesnių ar lėčiau augančių šakų, tačiau vien pagal kamieno apnašas negalima spręsti, kad medis nyksta.

Vertinkite visą augalą: ar yra džiūstančių šakų, pažeistos žievės, ar praėjusį sezoną normaliai augo lapai ir ūgliai. Jei medis akivaizdžiai silpsta, svarbu ieškoti tikrosios priežasties, o ne visą dėmesį skirti kerpėms.

Taip pat nereikėtų automatiškai didinti laistymo. Jei aplink kamieną jau kaupiasi vanduo, papildoma drėgmė problemos neišspręs. Tręšimą irgi verta sieti su augalo poreikiu, o ne su noru bet kokia kaina „nuvalyti“ žievę.

Ar reikia samanas nuo kamieno nugrandyti?

Sveiko medžio žievės nereikia šveisti vien dėl jos išvaizdos. Kietas metalinis šepetys ar aštrus įrankis gali pažeisti paviršių, ypač ten, kur žievė plonesnė. Dėl kosmetinio rezultato palikta žaizda būtų didesnė problema nei pati kerpė.

Jeigu trukdo tanki aplinkinė augmenija, įvertinkite, ką galima saikingai praretinti. Tačiau lapkritį nepulkite smarkiai genėti obels vien tam, kad kamieną pasiektų daugiau šviesos. Didelius lajos pertvarkymo darbus planuokite vaismedžiui tinkamu metu.

Paliktos kerpės savaime nereiškia apleisto sodo. Tvarkinga priežiūra prasideda nuo medžio būklės, o ne nuo vienodai švariai atrodančių kamienų.

Kodėl nereikėtų aklai ruošti geležies sulfato tirpalo?

Internete siūlomas stiprus tirpalas nėra universalus receptas visiems vaismedžiams. Priemonės tinkamumas, koncentracija ir naudojimo laikas priklauso nuo konkretaus produkto paskirties bei instrukcijos. Vien pavadinimo „geležies sulfatas“ tam nustatyti neužtenka.

Nenaudokite vejos samanoms skirtos priemonės ant medžio vien todėl, kad abiem atvejais matote samanas. Jei ketinate naudoti produktą sode, patikrinkite etiketėje nurodytus augalus, paviršius ir naudojimo sąlygas. Ant sveiko kamieno esančios kerpės apskritai nebūtinai reikalauja cheminio šalinimo.

Artimiausią lietingą dieną naudingiau apeiti sklypą ir pasižymėti šlapiausias vietas. Takui gali reikėti valymo, vejai – geresnių augimo sąlygų, o kerpėmis padengtai obeliai gali pakakti įprastos, jos būklę atitinkančios priežiūros.