Burokėliai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta daržovė: pasėjai, palaukei, išrovei – ir turi derlių. Tačiau kas bent kartą augino burokėlius, tas žino, kad jų skonis gali labai skirtis. Vieni užauga saldūs, tamsūs, sultingi ir puikiai tinka tiek sriubai, tiek mišrainėms, o kiti būna vandeningi, kietoki, blankesnio skonio ar net šiek tiek kartūs. Iš savo patirties galiu pasakyti: burokėlių saldumą lemia ne viena trąša, o visa auginimo pusiausvyra – dirva, drėgmė, veislė, retinimas ir ypač tai, kiek azoto jiems duodame.
Pirmiausia svarbi dirva – burokėliai nemėgsta kraštutinumų
Saldūs burokėliai geriausiai auga purioje, derlingoje, bet nepertręštoje žemėje. Jei dirva sunki, suslėgta, šlapia ir be oro, šakniavaisiai auga sunkiai, gali deformuotis, o skonis būna prastesnis. Jei žemė labai skurdi ir sausa, burokėliai lieka smulkūs, kietesni, greičiau praranda sultingumą.
Aš prieš sėją dirvą pagerinu gerai perpuvusiu kompostu. Tai viena saugiausių priemonių, nes kompostas ne tik maitina, bet ir pagerina pačią žemės struktūrą. Tačiau šviežio mėšlo burokėliams nededu. Nuo jo jie gali auginti daug lapų, šakniavaisiai būna prastesnės kokybės, o skonis ne toks malonus.
Azoto perteklius – dažna klaida, dėl kurios nukenčia skonis
Jei burokėliai gauna per daug azoto, jie atrodo gražiai: lapai dideli, vešlūs, tamsiai žali. Tačiau po žeme ne visada formuojasi toks šakniavaisis, kokio norime. Per daug azoto gali paskatinti lapiją, o ne saldų, tankų, kokybišką burokėlį.
Todėl vasarą aš labai atsargiai naudoju azotines trąšas. Jei burokėlių lapai sveiki ir auga normaliai, papildomai jų „žaliam augimui“ neskatinu. Burokėliams reikia ne vešliausių lapų, o gero šakniavaisio.
Kalis – viena svarbiausių medžiagų saldumui
Jei kalbame apie skonį, kalis yra viena svarbiausių maistinių medžiagų. Jis padeda augalui kaupti cukrus, gerina šakniavaisių kokybę, sultingumą ir atsparumą sausrai. Kai kalio trūksta, burokėliai gali augti prasčiau, būti ne tokie saldūs ir greičiau prarasti tvirtumą.
Natūraliai kalio galima duoti su medžio pelenais, bet juos naudoju labai saikingai. Pelenus beriu tik tada, jei dirva nėra šarminė. Užtenka plono kiekio tarpueiliuose, kurį lengvai įterpiu į dirvą ir palaistau. Jei pelenų padauginsime, galima išbalansuoti dirvos reakciją, o burokėliams tai nepatinka.
Boras – mažas elementas, bet burokėliams labai svarbus
Burokėliai yra vieni tų augalų, kuriems svarbus boras. Jo trūkstant šakniavaisiai gali prasčiau formuotis, viduje atsirasti pažeidimų, o kokybė suprastėti. Todėl jei dirva lengva, smėlinga arba burokėliai kasmet auga prasčiau, verta pagalvoti apie mikroelementines trąšas su boru.
Aš su boru elgiuosi atsargiai – čia būtina laikytis normų. Mikroelementai naudingi mažais kiekiais, bet perteklius gali pakenkti. Todėl renkuosi paruoštas daržovėms skirtas trąšas su mikroelementais arba naudoju tik labai silpnus tirpalus pagal rekomendacijas.
Drėgmė taip pat lemia saldumą
Net geriausios trąšos nepadės, jei burokėliai augs nuolatinėje sausroje. Kai trūksta vandens, šakniavaisiai kietėja, auga lėčiau ir gali būti mažiau sultingi. Tačiau perlaistymas irgi blogai – tada jie tampa vandeningesni, skonis ne toks ryškus.
Aš burokėlius laistau tada, kai dirva pradeda džiūti, bet neleidžiu jai ilgam suskilinėti. Ypač svarbu palaikyti tolygią drėgmę, kai šakniavaisiai pradeda storėti.
Retinimas – dar viena saldaus derliaus paslaptis
Jei burokėliai auga per tankiai, jie konkuruoja dėl maistinių medžiagų, vandens ir vietos. Tada dažnai lieka smulkesni, nevienodi, o skonis būna prastesnis. Todėl juos būtinai retinu. Palieku tiek vietos, kad kiekvienas šakniavaisis galėtų normaliai storėti.
Saldūs burokėliai užauga tada, kai augalas nepatiria kraštutinumų. Jiems reikia purios dirvos, saikingo komposto, pakankamai kalio, boro, tolygios drėgmės ir vietos augti. O svarbiausia – nepadauginti azoto. Kai burokėliai auga ne „į lapus“, o ramiai formuoja šakniavaisį, derlius būna tamsesnis, sultingesnis ir gerokai saldesnis.
