Grybautojai praeina pro šalį tuščiais krepšiais: aštuonios miško vietos, kur slepiasi grybai
Miške gali būti tylu, drėgna, samanose dar žvilgėti rytinis vanduo, o krepšys po valandos vis tiek likti toks pat lengvas, kaip išėjus iš automobilio. Žmogus nueina plačiu taku, apeina gražiausias egles, pažvelgia į kelias pakeles ir nusprendžia: grybų šiemet nėra. O kartais jie būna visai netoliese – tik ne ten, kur akys įpratusios jų ieškoti.
Grybai retai renkasi vietą, kuri atrodo patogi grybautojui. Jie mėgsta pakraščius, nelygumus, senų medžių kaimynystę ir vietas, kurias kiti praeina skubėdami, nes ten reikia pasilenkti, peržengti šaką ar išsukti iš tako. Supratus, kur miške susilaiko drėgmė ir kokie medžiai auga aplink, tuščias krepšys nebėra toks neišvengiamas.
Grybai dažnai laukia ne miško viduryje, o pakraščiuose
Pirma vieta – miško pakraštys, kur tankesnis miškas susitinka su pieva, kirtimu, lauku ar platesne proskyna. Čia daugiau šviesos, bet žolė ir krūmai dažnai išlaiko drėgmę, todėl po lietaus tokios vietos gali maloniai nustebinti. Pakraščiuose verta eiti lėčiau ir stebėti ne vien po kojomis, bet ir kelių metrų juostą nuo medžių.
Antra vieta – senas, mažai naudojamas miško keliukas ir jo šonai. Per vidurį žemė gali būti suplūkta ir sausesnė, tačiau prie ratų vėžių, po žole ar samanomis, susidaro visai kitokios sąlygos. Tokiais takais žmonės dažnai praeina greitai, nes atrodo, kad grybauti prie kelio nėra ko, nors būtent čia kartais išdygsta visas būrelis.
Trečia vieta – griovelių, mažų įdubų ir švelnių šlaitų pakraščiai. Nereikia lipti į kiekvieną duobę ar ieškoti pavojingų vietų, tačiau akivaizdu, kad žemiau susirenkanti drėgmė miške turi reikšmės. Kai aukštesnėse smėlingose vietose sausa ir traška spygliai, įduboje samanos gali būti minkštos bei gyvos – tai ženklas, kad verta apsižvalgyti atidžiau.
Po kokiais medžiais verta sustoti ilgiau
Ketvirta vieta – jaunas beržynas arba beržų grupė mišriame miške. Beržai grybautojams dažnai tampa geru orientyru, tačiau neužtenka vien pamatyti baltus kamienus. Reikia pasižiūrėti, ar po jais nėra pernelyg sausa, ar žemę dengia samanos, lapai, ar šalia auga ir kitų medžių. Keli beržai prie drėgnesnio pakraščio kartais vertesni už didelį, bet vienodą miško plotą.
Penkta vieta – eglių pavėsis, ypač ten, kur po šakomis susikaupę spygliai ir laikosi vėsa. Eglėtas miškas gali pasirodyti niūrus, o jo paklotė – pernelyg tamsi, tačiau po drėgnesnio laikotarpio čia grybai kartais slepiasi taip, kad juos išduoda tik kepurėlės kraštas. Būtent todėl nereikia vien žvilgtelėti ir eiti toliau: aplink vieną rastą grybą verta ramiai apžiūrėti visą plotelį.
Šešta vieta – vietos prie senų pušų, ypač jei miškas nėra visiškai sausas ir plikas. Pušynas daug kam asocijuojasi su gražiu pasivaikščiojimu, bet ne visada su pilnu krepšiu, nes smėlis greitai atiduoda drėgmę. Vis dėlto pušyno žemesnėse vietose, prie samanotų salelių ar tarp mišresnės augmenijos, situacija gali būti visai kita. Miškas nėra vienodas net per keliasdešimt žingsnių – ir tai grybautojui labai svarbu.
Vietos, kurias norisi aplenkti, bet nereikėtų
Septinta vieta – senų kelmų, išvirtusių medžių ir pūvančios medienos aplinka. Ne kiekvienas grybas auga taip pat, todėl miško „netvarka“ dažnai nėra blogas ženklas. Ten, kur žmogui tenka atsargiai perlipti šaką arba pasukti aplink virtuvą, miškas išlaiko daugiau pavėsio, drėgmės ir natūralumo nei išvalytame plote.
Aštunta vieta – senų kirtimų pakraščiai, kuriuose jau spėjo sužaliuoti jauni medeliai, krūmai ir žolė. Visiškai šviežias, saulės kepinamas kirtimas nebūtinai vilioja, bet po keleto metų atsiradęs mišrus plotas gali tapti įdomus. Čia svarbu nebristi aklai per tankmę, o apžiūrėti pereinamąsias zonas: kur jaunuolynas jungiasi su brandesniu mišku, kur laikosi samanos, kur matyti daugiau gyvybės.
Tokiose vietose krepšį tuščiu palieka ne tik pradedantysis. Net patyręs grybautojas kartais mato vien sausus lapus, nes grybų sezoną nulemia ne vien kalendorius, bet ir ankstesnis lietus, naktų vėsa, dirvožemis bei pats miško tipas. Miškas nėra parduotuvės lentyna: vakar radiniais dosnus plotas šiandien gali tylėti, o už posūkio laukti visai kitokia diena.
Tuščias krepšys dar nereiškia, kad miškas buvo blogas
Šeima su vaikais dažnai nori greito rezultato, todėl renkasi patogų taką ir po pusvalandžio ima abejoti visa išvyka. Senjorui svarbu neklampoti per nelygumus, tad saugus kelias natūraliai tampa pirmu pasirinkimu. Dirbantis žmogus, į mišką atvažiavęs vakare, irgi nori rasti grybų be ilgo žvalgymosi. Tačiau bent keli trumpi nukrypimai nuo įprasto maršruto dažnai duoda daugiau nei dar vienas kilometras plačiu taku.
Kita vertus, nereikia paversti grybavimo medžiokle bet kokia kaina. Miško pakraščių ir kirtimų zonose verta saugoti jaunus medelius, neardyti samanų, nelaužyti šakų ir neiti ten, kur patekti draudžiama ar nesaugu. O dėl nepažįstamo grybo geriausias sprendimas labai paprastas – palikti jį miške. Graži kepurėlė nėra pažadas, kad vakarienė bus gera mintis.
Geriausia taktika – rinktis vieną miško atkarpą ir ją skaityti lėtai: kokie medžiai čia auga, kur žemė drėgnesnė, kur keičiasi šviesa, ar nėra senos medienos. Radus vieną tinkamą vietą, neverta iškart lėkti toliau – grybai dažnai auga ne po vieną, tik jų kaimynai slepiasi po lapu ar samanų kuokštu. Grybautojas, kuris sulėtina žingsnį, dažnai pamato daugiau nei tas, kuris į mišką ateina vien dėl greito laimikio.
Tuščias krepšys neretai pasako ne tai, kad miške nieko nėra, o kad praėjome pro jo mažus, tylius kambarius. Kartais pakanka pasukti kelis žingsnius nuo tako, pažvelgti po egle ar prie seno kelmo – ir miškas staiga nustoja atrodyti tuščias.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?