Dauguma vaismedžių moko kantrybės: pasodini, laistai, genėji, saugai nuo šalnų, o derliaus lauki ne vienus metus. Tačiau yra išimčių. Kai kurie medžiai, ypač pasirinkus tinkamą veislę ir gerą sodinuką, gali pradėti derėti gerokai greičiau. Greičiausiai sodininkus dažnai nudžiugina šilkmedžiai, vyšnios ir žemaūgės obelys.
Jonas vaismedžius visada laikė ilgu žaidimu. Kai pirko sklypą už miesto, kaimynas jam iškart pasakė:
– Sodink obelis dabar. Kai anūkai paaugs, valgys obuolius.
Jonas nusijuokė, bet mintis jam nepatiko. Jis nenorėjo laukti dešimtmečio, kol sodas pagaliau pradės duoti kažką daugiau nei pavėsį. Norėjosi tokio medžio, kuris augtų sparčiai ir leistų bent pirmą saują uogų ar vaisių pamatyti ne kada nors tolimoje ateityje, o gana greitai.
Tada medelyne jis pirmą kartą rimčiau atkreipė dėmesį į šilkmedį.
Šilkmedis – vienas greičiausių pasirinkimų nekantriems sodininkams
Šilkmedis daugeliui dar nėra toks įprastas kaip obelis ar vyšnia, tačiau tai vienas iš tų medžių, kurie gali labai greitai nustebinti. Gerai prigijęs ir tinkamai prižiūrimas šilkmedis auga sparčiai, yra gana atsparus ir prisitaiko prie skirtingų sąlygų. Būtent dėl šio augumo jis dažnai minimas tarp greičiausiai derlių duodančių medžių.
Jonas pasodino šilkmedį saulėtoje vietoje, kur nebuvo užmirkimo ir stipraus pavėsio. Pirmais metais jis dar nesitikėjo nieko ypatingo. Svarbiausia buvo, kad sodinukas prigytų. Tačiau vasaros pabaigoje medis jau atrodė gerokai tvirtesnis, nei jis tikėjosi, o kitą sezoną ant šakų pasirodė pirmosios uogos.
Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad vos pasodintas medis iš karto duos kibirus derliaus. Pirmieji vaisiai dažnai būna labiau simboliniai. Tačiau sodininkui jie reiškia labai daug: medis prigijo, auga, pradeda savo ciklą.
Šilkmedžiui svarbu iš anksto parinkti vietą. Jis gali augti greitai ir gana plačiai, todėl ankštame sklype reikės genėti, kad medis neišsiplėstų labiau, nei norisi. Jei vietos mažai, geriau iš karto planuoti formavimą: neleisti jam tapti per aukštam ir tankiam, genėti taip, kad būtų patogu prižiūrėti ir skinti.
Didžiausia klaida – sodinti greitai augantį medį ten, kur po kelerių metų jam akivaizdžiai nebeliks vietos. Pirmais metais jis atrodo nedidelis, bet vėliau gali pareikalauti daugiau erdvės, nei buvo numatyta.
Vyšnios gali nudžiuginti gana anksti, bet reikia tinkamos veislės
Vyšnios – dar vienas pasirinkimas tiems, kurie nenori ilgai laukti. Ypač jei pasirenkamas geras sodinukas ir veislė, kuri linkusi derėti anksčiau. Saldžiosios vyšnios gali augti sparčiai, o kai kurios rūgščiosios vyšnios, pavyzdžiui, gerai žinomos derlingos veislės, taip pat gali gana greitai pradėti duoti vaisių.
Jonas medelyne išsirinko ne vieną aukštą standartinį medį, o žemesnį, lengviau prižiūrimą vyšnios sodinuką. Pardavėjas jam paaiškino, kad svarbu ne tik veislė, bet ir skiepijimo poskiepis, sodinuko amžius, šaknų būklė ir vieta sode. Vyšniai reikia saulės, neužmirkstančios dirvos ir apsaugos nuo stiprių vėjų.
Vyšnios gali pradėti derėti greičiau nei daugelis kitų vaismedžių, tačiau jos turi savų kaprizų. Pavasarinės šalnos gali pakenkti žiedams, paukščiai greitai pastebi nokstančias uogas, o netinkamai parinkta vieta gali sulėtinti augimą. Todėl ankstyvas derlius priklauso ne tik nuo medžio, bet ir nuo to, ar sodininkas jam padėjo startuoti.
Jei norisi greitesnio rezultato, verta rinktis kokybišką, jau sustiprėjusį sodinuką iš patikimo medelyno. Labai jaunas, silpnas ar prastai įsišaknijęs medis visą energiją pirmiausia skirs išgyvenimui, o ne vaisiams.
Svarbu ir nepersistengti. Jei jaunas medelis užmezga daug vaisių, kartais verta dalį jų pašalinti, kad medis neišsektų. Sodininkui norisi kuo daugiau derliaus iškart, bet augalui pirmais metais svarbiau suformuoti tvirtą šaknų sistemą ir vainiką.

Žemaūgės obelys – geras sprendimas mažiems sklypams
Įprastos obelys dažnai reikalauja daugiau kantrybės. Pilno dydžio medis gali ilgai auginti šakas, formuoti vainiką ir tik vėliau pradėti duoti rimtesnį derlių. Tačiau žemaūgės obelys – visai kita istorija. Jos užauga mažesnės, jas lengviau prižiūrėti, genėti ir skinti, o derėti jos dažnai pradeda anksčiau nei didelės standartinės obelys.
Jonui tai buvo atradimas. Jis visada įsivaizdavo obelį kaip didelį medį, po kuriuo kada nors stovės su kopėčiomis. Bet medelyne pamatė kompaktiškas žemaūges obelis, kurios tiko net mažam kiemui ar sodui prie namo. Toks medis neužima daug vietos, o derlių gali duoti greičiau, jei tinkamai pasodintas ir prižiūrimas.
Žemaūgė obelis ypač tinka tiems, kurie neturi didelio sodo. Ji gali augti mažesniame sklype, prie terasos, net kai kuriais atvejais dideliame vazone, jei parenkamos tinkamos sąlygos. Tačiau ji turi vieną svarbų poreikį – atramą. Dėl silpnesnės šaknų sistemos žemaūgius vaismedžius dažnai reikia pririšti prie kuolo, kad jų neišverstų vėjas ar nepažeistų derliaus svoris.
Tokiems medžiams reikia ir reguliaresnės priežiūros: laistymo sausromis, mulčiavimo, tinkamo genėjimo, apsaugos nuo žievės pažeidimų. Jie gali pradėti derėti greičiau, bet už tai prašo daugiau dėmesio.
Greitas derlius nereiškia, kad medžio galima neprižiūrėti. Priešingai – kuo greičiau medis pradeda derėti, tuo svarbiau neperkrauti jo vaisiais ir padėti jam sustiprėti.
Jonas galiausiai savo sklype pasodino tris skirtingus „greitesnio derliaus“ medžius: šilkmedį, vyšnią ir žemaūgę obelį. Po kelių sezonų jis jau turėjo pirmas uogas, pirmas saujas vyšnių ir pirmuosius obuolius. Derlius nebuvo toks, kad reikėtų dalyti kaimynams kibirais, bet jo užteko svarbiausiam dalykui – pajusti, kad sodas gyvas ir atsako į darbą.
Sodininkystėje kantrybė vis tiek reikalinga. Tačiau jei norisi rezultato greičiau, verta rinktis augalus protingai. Šilkmedis gali nudžiuginti sparčiu augimu ir ankstyvomis uogomis, vyšnia – gana greitu derėjimu, o žemaūgė obelis – kompaktišku dydžiu ir ankstesniu vaisių pasirodymu.
Svarbiausia ne tik nusipirkti „greitai derantį“ medį, bet ir suteikti jam tinkamą pradžią: saulėtą vietą, gerą dirvą, pakankamai vandens, atramą, genėjimą ir šiek tiek kantrybės. Tada pirmasis derlius ateina greičiau – ir būna daug saldesnis vien dėl to, kad jo laukėte savo sode.