Prieš kelias savaites bijūnai buvo tikros kiemo žvaigždės: didžiuliai žiedai, saldus kvapas, pilnos vazos namuose ir tas trumpas, bet labai laukiamas vasaros grožis. O dabar vaizdas jau visai kitoks – žiedlapiai byra ant žemės, žiedynai nulinkę, krūmas atrodo pavargęs, o rankos pačios tiesiasi prie sekatoriaus. Norisi viską nupjauti, sutvarkyti ir pamiršti iki rudens.
Tik čia daug kas ir padaro klaidą. Bijūnų po žydėjimo nereikia nukirpti „iki žemės“. Nors atrodo, kad augalas jau atliko savo darbą, iš tikrųjų jam dabar prasideda labai svarbus etapas. Būtent vasarą bijūnas kaupia jėgas kitiems metams ir formuoja pumpurus, iš kurių kitą pavasarį turėtų pasirodyti nauji ūgliai ir žiedai.
Kodėl negalima nupjauti viso krūmo?
Bijūno lapai po žydėjimo nėra nereikalinga žaluma. Jie augalui dirba kaip maisto gamybos fabrikas. Per lapus bijūnas kaupia maistines medžiagas, kurios keliauja į šakniastiebį. Ten formuojasi atsinaujinimo pumpurai kitam sezonui.
Jei vasaros viduryje nupjausite visus lapus, augalui tiesiog atimsite galimybę pasiruošti kitam pavasariui. Tada kitais metais krūmas gali žydėti silpniau, leisti mažiau ūglių arba visai „užsispirti“ ir žiedų neduoti. Ypač tai pavojinga jaunesniems arba silpnesniems krūmams.
Rudenį situacija visai kita. Kai lapai pagelsta, nuruduoja ir augalas natūraliai baigia sezoną, tada stiebus galima nupjauti. Tuo metu bijūnas jau būna atidavęs didžiąją dalį maisto medžiagų šaknims. Todėl rudeninis genėjimas jam nepakenkia, o vasarinis – gali gerokai susilpninti.
Ką po žydėjimo nupjauti galima?
Nupjauti reikia tik nuvytusius žiedus. Ne visą stiebą iki žemės, ne pusę krūmo, o tik žiedyną su dalimi kotelio iki pirmo stipresnio lapo. Taip augalas nebeeikvos jėgų sėklų dėžučių auginimui, o energiją nukreips ten, kur jos labiausiai reikia – į šaknis ir kitų metų pumpurus.
Tai paprastas darbas, bet labai naudingas. Krūmas atrodo tvarkingiau, mažėja ligų rizika, o augalas neiššvaisto jėgų. Ypač svarbu surinkti ir nukritusius žiedlapius. Jei jie prilimpa prie lapų, po lietaus ar rasos gali pradėti pūti. Toks drėgnas žiedlapių sluoksnis – puiki vieta pilkajam puviniui ir kitoms grybinėms ligoms.
Laistymas: ne po truputį kasdien, o normaliai
Lietuvoje vasaros labai skirtingos. Vieną savaitę lyja taip, kad žemė nespėja pradžiūti, kitą – saulė kepina taip, kad gėlynai vakare atrodo nuleidę ausis. Bijūnai nemėgsta nei nuolatinės balos, nei visiškos sausros.
Jei vasara lietinga, papildomai laistyti dažniausiai nereikia. Dar svarbiau, kad krūmas būtų gerai vėdinamas. Bijūnų nereikėtų sodinti taip tankiai, kad lapai nuolat liestųsi su kitais augalais ir ilgai neišdžiūtų po lietaus. Drėgmė ir prastas oro judėjimas – tiesus kelias į ligas.
Jei užeina sausra, bijūnus reikia palaistyti rimtai. Ne simboliškai šliūkštelėti litrą vandens prie krūmo, o sudrėkinti žemę giliau. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau. Vanduo turi pasiekti šaknis, o ne tik suvilgyti paviršių. Laistyti geriausia ryte arba vakare, tik ne per vidurdienio kaitrą.
Mulčias gali labai padėti
Jei bijūnai auga saulėtoje vietoje, o žemė greitai perdžiūsta, verta aplink krūmą uždėti mulčio. Tam tinka smulkinta žievė, kompostas, nupjauta pradžiūvusi žolė ar šiaudai. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, saugo šaknis nuo perkaitimo ir sumažina piktžoles.
Tik nereikia mulčio užversti tiesiai ant stiebų. Palikite nedidelį tarpą aplink krūmo centrą, kad vieta nevirstų drėgna ir pūvančia „apykakle“. Bijūnai mėgsta tvirtai stovėti, bet nemėgsta, kai jų pagrindas nuolat šlapias ir uždusęs.
Kuo tręšti po žydėjimo?
Po žydėjimo bijūnams nereikia azoto bombos. Mėšlas, stiprūs žolių raugai ar karbamidas šiuo metu nėra geriausias pasirinkimas. Azotas skatina minkštą lapų augimą, o toks audinys lengviau serga. Vasaros antroje pusėje bijūnui reikia ne naujos žalios masės, o jėgų šaknims ir kitų metų žiedpumpuriams.
Tinka trąšos su fosforu ir kaliu. Paprasčiausia ieškoti trąšų žydintiems daugiamečiams augalams arba rudeninių trąšų be didelio azoto kiekio. Jas naudokite pagal instrukciją ir tik ant drėgnos žemės. Tręšti sausą dirvą per karštį – prastas sumanymas, nes augalas gali patirti stresą.
Kai kas naudoja medžio pelenus. Jie gali būti naudingi, bet ne visur ir ne visada. Jei dirva jau šarminė, daug pelenų gali pridaryti daugiau bėdos nei naudos. Todėl jei nežinote savo dirvos, geriau nepersistengti. Saugesnis kelias – nedidelė dozė specialių trąšų arba gerai perpuvusio komposto sluoksnis aplink krūmą.
Ką daryti, jei lapai pradėjo dėmėtis?
Vasaros pabaigoje bijūnų lapai kartais pradeda dėmėtis, rūdyti, pilkuoti ar dengtis miltlige. Jei dėmių nedaug, galima tiesiog pašalinti labiausiai pažeistus lapus ir stebėti krūmą. Bet jei liga plinta stipriai, nereikia aklai laikytis taisyklės „lapų nepjauname“. Sergantys lapai augalui ir kaimyniniams augalams gali pridaryti daugiau žalos.
Pažeistas dalis geriau nupjauti, surinkti ir išmesti į buitines atliekas. Į kompostą tokių lapų dėti neverta, ypač jei liga aiškiai matoma. Jei problema kartojasi kasmet, galima panaudoti augalams skirtą fungicidą, bet svarbiausia – geras vėdinimas, neperlaistymas ir švarus gėlynas.
Jei vienas stiebas pradėjo pūti prie pagrindo, viso krūmo kasti nereikia. Nupjaukite pažeistą stiebą kuo žemiau, pašalinkite supuvusias dalis ir stebėkite. Jeigu likęs krūmas atrodo sveikas, dažnai to pakanka. Kasti bijūną vasaros viduryje verta tik kraštutiniu atveju.
Jei nusipirkote bijūno šaknį vasarą
Kartais žmonės vidurvasarį gauna ar nusiperka bijūno šaknies gabalą su daigu ir tada nežino, ką daryti. Blogiausias variantas – laikyti jį šaldytuve iki rudens. Šaknis gali supūti arba daigas išsekti tamsoje.
Geriausia tokį šaknies gabalą pasodinti į vazoną su puria žeme ir laikyti lauke, pusiau pavėsyje. Žemė turi būti lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Rudenį, kai ateis tinkamesnis metas sodinti, bijūną galima perkelti į nuolatinę vietą, stengiantis nesuardyti šaknų gumulo.
Sodinant labai svarbus gylis. Bijūno pumpurai turi būti maždaug 3–5 cm po žeme. Jei užkasite per giliai, krūmas gali augti gražiais lapais, bet nežydėti metų metus. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės skundžiasi: „Krūmas didžiulis, o žiedų nėra.“
Bijūnams kartais geriau ramybė nei perdėta meilė
Bijūnai nėra kaprizingiausi sodo augalai. Jie gali augti vienoje vietoje dešimtmečius, jei tik tinkamai pasodinti ir nepersekiojami nuolatiniu kasinėjimu, pertręšimu ar perlaistymu. Po žydėjimo jiems labiausiai reikia ne dramatiškos priežiūros, o ramybės.
Nuskinkite nuvytusius žiedus, surinkite nukritusius žiedlapius, sausros metu palaistykite, prireikus pamulčiuokite ir palikite lapus dirbti savo darbą. Tegul krūmas iki rudens kaupia jėgas. Kai lapai natūraliai pagels ir pradės gulti, tada jau bus metas kirpti stiebus prie žemės.
Bijūnas vasarą neatrodo taip įspūdingai kaip žydėjimo metu, bet būtent tada jis tyliai ruošia kitų metų žiedus. Jei dabar jam netrukdysite ir nepaimsite lapų per anksti, kitą pavasarį jis atsidėkos taip, kaip moka geriausiai – dideliais, kvapniais, sunkiais žiedais.
